Naujienos

Lizdas. Nuotr. Aut.: D. Matvejevas

Autorė: Jūratė Visockaitė

Iš trūkumo, stokos pinamas „Lizdas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, „Palėpės“ salė, lapkričio 7 d.) veiksmus apriboja siena su elektros lizdais, neaiškiai tariamais, sukeistų skiemenų žodžiais. Režisieriaus Motiejaus Ivanausko (anksčiau – „Dialogai“, LNDT) laboratorinis spektaklis primena naiviąją animaciją, kurioje per 5 minutes iš virvutės susivynioja žmogutis ir kažkoks judesys, o iš jų – verta dėmesio, suklusimo mintis. Paprasta ir genialu – tiesiog validolio tabletė po liežuviu. Tačiau reikia šviesios galvos ir savicenzūros.

Aktoriai Raimondas Klezys ir Marius Gotbergas, atsisakę aktorystės (veiduose joks raumuo nekrusteli), pasiima nepatogius, neiškalbingus savo darbo įrankius ir lėtai traukia šaknį... Taip, rozetės neblogai, štepseliai labai gerai, gaila, mažai jie pasireiškė, laidai suintrigavo, kaipgi iš jų išeina toji gulbė / višta, ir nudžiugino, kai galiausiai išsirito arbatos puodelis su mylima mergina (akt. Saule Sakalauskaite).

Kadangi mintijama apie valandą, nepakenktų kietesnis nugarkaulis. Programoje įrašyta Ivano Krylovo pasakėčių nuoroda, mano galva, klaidinga – šis poetas kūrė vien satyrą. Intonacijos kaita (laidas iš bambos, sulčių gėrimas) išmuša iš ankstesnės vėžės, iš sukamo egzistencinio lizdelio. Vis dėlto – kaip ir su ta animacija – laukiu tęsinio, dar vienos susikaupimo valandos, dar vieno protmūšio.

Publikuota leidinyje „Literatūra ir menas“