Naujienos

„Crunch". Nuotr. Organizatorių

Aut. Dovilė Jadzevičiūtė

Tarptautiniame Škotijos lėlių teatro festivalyje „Manipulate“ škotų menininkė Sita Pieraccini ir amerikiečių garso režisierius David Pollock pristatė spektaklį „Crunch“ (liet. „Girgždesys“), kuris žavi nepaprastomis idėjomis, paprastame siužete. Sita – atlikėja ir režisierė, besispecializuojanti klounų, fizinio/vaizdinio teatro ir muzikos srityse. Savo darbuose menininkė jungia magiškojo realizmo ir poetinio teatro formas. David‘as – muzikantas, kompozitorius, jo saviraiška – gamtiški, organiški garsai. Abu menininkai jungdami, kūrybinę energiją, pristato garso ir animuoto vaizdo fuziją, leidžiančia panirti į svajų ir savianalizės pasaulį.

Spektaklis – tai galimybė pažvelgti į vienatvės ir izoliacijos įtaką protui. Ne vienas individas šioje žemėje jaučia didelę vienišumo, baimės naštą, ieško naujų savirealizacijos galimybių, tuomet mintyse pradeda suktis vaizduotės sraigteliai. Aštuonių minučių „Crunch“ video spektaklyje daugelis gali atpažinti save stovinčius prieš veidrodį ir mąstančius: „Kas po galais yra tas, žvelgiantis iš kitos veidrodžio pusės?“ Karantino metu užsidarę teatrai spektaklius pradėjo kelti į virtualią erdvę, kurioje kyla iššūkis neprilygti gyvai teatrinei patirčiai. Lėlių teatro atveju karantino suvaržymai palankesni, nes ir gyvai stebint pasirodymą scenoje, žiūrovo žvilgsnis krypsta į širmą, primenančią ekraną. Sita Pieraccini ir David Pollock spektaklis prisitaikė prie šiandieninės „ekraninės“ spektaklių kasdienybės, jų darbas priminė trumpametražį filmą.

„Crunch“ – hibridinė lėlių teatro forma, spektaklis sklandantis kažkur tarp siužetinio ir eksperimentinio lėlių teatro. Spektaklyje garsų montažas apipavidalina naratyvinę liniją, padeda baigiamąjį tašką. Raminantys garsai, leidžia pasinerti į sapno motyvą, svajonių būseną, primena socialinėse platformose šmėžuojančius ASMR garso takelius, kurie pasireiškia fiziniais pojūčiais, keliamais tam tikrų dirgiklių (šnabždesio, lėto, ramaus, prislopinto balso, prisilietimų garsų, traškesių). Girgždesių fonas koreliuodamas su veiksmu ekrane, paverčia judesį įtaigiu elementu, suteikiančiu reginiui gyvybės. Vaizdo montažas „Crunch“ spektaklyje kuria filmo stebėjimo praktiką. Regime stambų, vidutinį ir bendrą kadrus, pastarieji tampa spektaklio kalba, išryškinančia objektus: iš arti matomas kankorėžis, arba atvirkščiai, mūsų žvilgsnis atitraukiamas siekiant platesnio matymo lauko (moteris medinės lazdos pagalba, lyg burtų lazdele, verčia kankorėžius paukščiais). Spektaklyje kaip meninė priemonė išryškėja pagreitinto kadro montažas, leidžiantis sukurti savaime judančių objektų iliuziją, kuri atspindi mistinę spektaklio plotmę (šokantys, kylantys į dangų kankorėžiai, plasnojimas rankomis lyg sparnais). Šie techniniai, meniniai kūrinio komponentai - puikus teatro ekrane, gebančio atkurti ryšį su žiūrovu pavyzdys. Šis ryšys atkuriamas aktorės ir stebėtojo santykiu, kuris mezgasi mistinio pasakojimo naratyve, kai žiūrovas atlikėjos Sita‘os Pieraccini jausmuose įžvelgia savo jausmų atspindį, kai pajunta įtaigią techninę spektaklio kalbą, besijungiančią su vaidyba, muzikine kalba bei gamtiškumo ciklu.

Spektaklyje sutinkame kelis nuolat pasikartojančius simbolius. Pirmasis – kankorėžis, vaisingumo ir gyvybės vaizdinys. Jų yra aštuoni, šis skaičius simbolizuoja kūrimo, atgimimo, amžinybės bei cikliškumo sąvokas. Spektaklyje paukštis tampa laisvės, tobulėjimo vaizdiniu, o žemė gyvybės bei atsinaujinimo. Sita Pieraccini ir David Pollock spektaklio leitmotyvas primena pasaką, jei norite virsmo ritualą. Moteris renka aštuonis kankorėžius, juos verčia paukščiais, kol pati pakyla į orą. Deja neilgam, pasakos vaizdinys nutrūksta, moteris virsta kankorėžiu ir krinta. Viską sudėjus turime žmogų siekiantį aukštesnio tikslo, transcendentinio pasaulio suvokimo, ir aišku, noro pažinti save. 

Visų pirmą reikėtų išgryninti kankorėžio apibrėžimą „Crunch“ spektaklyje. Kaip simbolį jį jau aptarėme, tačiau kokia jo ištarmė? Kodėl žmogus verčia kankorėžius paukščiais ir kodėl spektaklio pabaigoje žmogaus transformacija į kankorėžį atrodo tokia skausminga? Tad vis dėlto, ką reiškia būti kankorėžiu? Siekiant suvokti pastarąjį kaip ženklą, pirmiausia prisiminkime jo realią paskirtį šioje žemėje. Jis – medžių ir krūmų dauginimosi organas, gyvybės kūrėjas, vaisingumo, pilnatvės simbolis. Sėkla – tai pirminė transformacijos forma, tačiau spektaklyje stebime jau išdžiūvusį kankorėžį, subrandinusį sėklas, tad jis yra tarpinė būsena grįžimui į pradžią. Moteris renka išdžiūvusius kankorėžius, atsargiai guldo ant žemės ir užaugina paversdama paukščiais, lygiagrečiai bręsdama pati ir tapdama sparnuočiu. Savišvieta ir laisvė įgyja moters kūną, leidžiantį pajusti nevaldomą cikliškumo, atgimimo galią. Kankorėžių aštuonetas, kaip jau buvo minėta, žymi amžinybę. Tad spektaklyje, kaip ir gyvenime, gyvybės ratas privalo apsisukti, žmogus bevirsdamas paukščiu, grįžta į pirminę  kankorėžio sėklos būseną. Jį iš naujo augins ir kurs jau kažkas kitas. Skausmas moters veide virstant kankorėžiu spinduliuoja baimę pradėti naują transformacijos etapą, grįžimą į pradinę brendimo stadiją. Juk pradėti iš naujo dažnai yra sunku, tuo labiau, kai nesuspėji džiaugtis sukurtais vaisiais.

Cikliškumas bei noras atgimti įžemintoje būsenoje, kasdienybėje signalizuoja poreikį pasitikrinti savo jėgas ir galimybes prieš pradedant naują gyvenimo etapą, tad žvelgiant šia perspektyva, spektaklis – galimybė įvertinti svajonių realumą, jų „lubas“. Kūrėjai svarsto, ar verta save maitinti iliuzijomis, nepagrįstais norais, ar verta norėti neįmanomo, net jei tikslų griūtis garantuota. Atsakymas – taip. Tai atskleidžia aktorės veidas spektaklio metu pakilus į orą, pasiekus laikinąją svajonę. Pastarosios išraiška užpildoma ekstazės – akys spinduliuoja šviesa ir nuostaba, dar niekada nepatirtu jausmu, užpildančiu kūną oru, rankas aplipdančiu plunksnomis. Lūpose atsiranda vos pastebimas šypsnis – baimė, jog svajonė tik sapnas, tik sekundė džiaugsmo. Techninėmis priemonėmis moters verčiama kankorėžio kiautu, kitame kadre regime jį gulintį ant žemės. Spektaklio kūrėjai šia naratyvine, stilistine detale leido suprasti, jog gyvenimo ciklas tęsiasi ir vienas kūnas virsta kitu. Nors čia galime įžvelgti ir paradoksalumo, aktorė virsta kankorėžiu, nors ką tik jos dėka kiti aštuoni išskrido paukščiais, palikę kūrėjai tik čiulbėjimo garsus.

Šiuo atveju spektaklis analizuoja grėsmę savo laiką, energiją, išteklius, dvasinę pilnatvę, moralinį stuburą „išdalinti“ aplinkai nepasiliekant sau, pamirštant asmeninius poreikius. Moteris deda dideles pastangas stengdamasi atsargiai surinkti kankorėžius, lyg jie būtų stikliniai bei išlaisvinti pastaruosius iš prigimtinio kūno, paverčiant paukščiais. Aštuoni skraiduoliai jau nardo padangėje, o ji pati taip ir lieka kankorėžiu. Tad ką reiškia duoti be galimybės gauti atgal? Ką reiškia aukoti, kai nebelieka nieko, kas aukotų tau?

Spektaklis „Crunch“ įtaigus interpretacine plotme, leidžiančia atrasti spektaklyje kiekvienam įdomius bei asmeninius aspektus. Spektaklio pateikimo būdas tampa patrauklia forma šiuolaikiniam žiūrovui, besitikinčiam įtaigumo bei vizualumo. Kūrėjai Sita Pieraccini ir David Pollock pateikė fiziniame teatre, didžiąją dalimi neįgyvendinimų sprendimų virtinę, itin derančią „ekraniniam“ teatrui.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"