Naujienos

Spektaklis „Pasirinkimas“ klajoja tarp atsitiktinės kūno dalių choreografijos ir jų surinkimo į žmogaus prisiminimą: kūnai čia matomi ir kaip anatominiai ląstelių dariniai, ir kaip istorijos. Sigitos Mikalauskaitės kuriama gyva likusi Edita Eger Holokausto tvaiko pilname lauke mėgina iš atskirų gabalų susirinkti kažką, ką galėtų išsaugoti ateičiai. Kokį nors pavidalą, kuris nebūtinai turi turėti žmogaus galvą, – gali būti ir arklio. Svarbu, kad išardytiems kūnams būtų grąžinta vieta pasaulio istorijoje. Vieta tarp niekada nepamirštųjų, nors fiziškai lauke ir pasimetusių.

„Pasirinkimas“ – švarus ir grynas darbas. Sigitos Mikalauskaitės Edita – jautri, tiksli, detali. Pirmasis jos solo kuria iliuziją, kad moteris pakilusi virš žemės: šokdama ji pašoka ir užsilieka ore, nuogomis blauzdomis paišo žemės trauką paneigiančių judesių trajektoriją. O galiausiai vieną iš dviejų kojų ji paprasčiausiai nusiima – pasirodo, šioji buvusi nesava, skolinta. Gal dujų kameroje žuvusios motinos. O gal kokios kitos motinos iš kokios kitos kameros. Žvilgsnio į klaikybę paprastumas, nenormalios realybės švelnus prisijaukinimas, tarp skrajojančių galūnių įstrigęs juokas labai greitai įsteigia naujus dėsnius, kad „šitame pasaulyje tai yra normalu“, ir priverčia jais pasitikėti nieko nekvestionuojant.

Kitame Editos solo – gerokai prailgintos rankos, kuriomis formuojamas piešinys sukeistina realybę iki pasakiškumo: kai meluoju – ilgėja nosis (prisimenant Pinokį), kai ilgiuosi – ilgėja rankos (prisimenant spektaklį). Tai rankos, kurios visada ieško kitų rankų, nuo to ilgo ieškojimo išilgėjusios. Išilgėjime telpa ir veiksmažodis ilgėti, ir ilgėtis; abu jie glūdi ir Editos šokyje. Spektaklyje du kartus nuskamba mintis, kad, jei reikėtų išskirti vieną vienintelę gyvenimo akimirką, tai būtų trys moterys tamsiais vilnoniais paltais, susikibusios rankomis, kurios kažko laukia ir dar nežino, kad tai – paskutinė akimirka kartu (dramaturgė Virginija Rimkaitė). Šiai akimirkai išjausti sukurta išilgėjusių rankų choreografija – tokia sodri, kad nejučia pats imi jausti rankas ir tų rankų prisiminimus.

Abi minėtos solo mizanscenos veikia kaip atsvara likusiam makabriškam išardytų kūno dalių peizažui (spektaklyje taip pat vaidina Deivis Sarapinas, Lijana Muštašvili, Indrė Vėlyvytė, Eliza Bondarenko). Didelę spektaklio dalį stebime Editos santykį su įvairiomis iš pradžių vien žmogaus, vėliau – ir arklio kūno dalimis. Jos jai – savos tarytum žaislai: su vienomis ji šoka, kitas išbaigia savo kūnu. Jei biustui trūksta kojos – ji paskolina savąją, jei galvos – ji per kaklo ertmę iškiša ranką ir sukuria „rankagalvį“. Šitame pasaulyje gali būti ir kitokių formų – iš pažastų gali išaugti kojos ar išsyk plaštakos. Nes ne taip svarbu, ką su kuo sudursi – vis tiek niekas nebeprimena žmogaus. Reikia pamatyti Editos „šokio su mėsa“ lengvumą – galėtum susipainioti, ar tai ne mergaitė pievoje šoka su gėlėmis.

Vienintelis niekada nesibaigiančio šokio tikslas – nutildyti protą, visiems laikams pasilikusį Aušvice. Ir gerai atsišokus su praeitimi kaip nors atsidurti dabartyje. Rodos, pasirinkti reikia tik tiek – ką prisiminti, ką galvoti. Bet ką bepasirinktum, Aušvicas jau gyvena kūne. Kiekviename jo centimetre. Čia išryškėja kūniškumas kaip dviguba atmintis: svarbūs ir mirusiųjų kūnai, likę Editos prisiminimuose, ir pačios Editos kūnas, kuriame nuo ryto iki vakaro žvanga.

„Pasirinkimo“ temos ir raiška atrodo tokie platūs ir visa apimantys, kad ilgainiui pradedi jausti, kaip skaudžiai jie netelpa teatro „Lėlė“ scenoje, kaip susigeria į ankštas sienas ir neturi kur nuaidėti. Šis keistas erdvės suspaustumo ir veiksmo hermetiškumo pojūtis neapleidžia visą spektaklį, vaizduotė ilgainiui pradeda perkėlinėti veiksmą į atviras tuštumas, į vietas, kuriose spengia. Tai tęsiasi iki pat mizanscenos, kurioje išvystame galvų sieną: šviesomis ir besikeičiančiais tūriais veikianti, aukso grunte įstingusių galvų estetika užbaigia spektaklį ir sutelkia į vaizdinį, kai, kaip pasakoja Edita, išvadavimo dieną atsibundi mirusiųjų draugijoje, negalėdama pajudėti. Belieka tik apžiūrinėti savo naują laisvę, kuri mainosi tik tiek, kiek kinta šviesa, nes patys kūnai nebejuda. Toje sienoje (scenografė Julija Skuratova) žvilgsnis turi erdvės klaidžioti ir išsiplėsti, ir būtent joje spektaklis tarsi atsiveria.