Naujienos

Kartų santykių tema per lėlių teatro prizmę festivalyje „Katovicai vaikams“

15 10 2022


„TATA“. Festivalio „Katovicai vaikams“ nuotr.

Autorė: Urtė Grigaliūnaitė

Lenkijoje, Katovicuose, po kelerių metų pertraukos 14-ąjį kartą įvyko Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Katovicai vaikams“ („Katowice Dzieciom“), kurio programoje savo spektaklius pristatė Lenkijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos ir Lietuvos lėlių teatrai. Šis festivalis ne tik svarbus regiono lėlių teatrų įvykis, bet kartu tai ir konkursas – jo metu buvo pristatomi spektakliai skirti vaikams, kuriuos režisavo jaunosios kartos režisieriai (į kategoriją patenka kūrėjai, kurių debiutas buvo ne ankstesnis nei 2005 m.). Šių metų festivalio tema – kartų santykiai. Komisijos atrinktuose spektakliuose nagrinėjami vaikų, paauglių ir suaugusiųjų santykiai, skatinama permąstyti konfliktus ir kurti ryšius tarp skirtingų kartų.

Iš daugiau nei penkiasdešimt festivalio organizatoriams pateiktų paraiškų buvo atrinkti devyni spektakliai, tarp kurių – ir Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Jokūbo dienoraštis“. Jaunosios kartos režisierės Mildos Mičiulytės režisuotame spektaklyje berniuko Jokūbo lūpomis pasakojama vieno Lietuvos miestelio istorija, kurio triukšmingą ir spalvingą kasdienybę nutraukia karas. Spektaklyje skamba žydų tautos muzika ir istorijos, vaizduojamos šios tautos tradicijos, šokiai. Šiuos elementus apjungė spektaklio dailininkė Julija Skuratova, kompozitorius Arkadijus Gotesmanas ir medijų menininkas – Artis Dzerve (Latvija). Spektaklio dramaturgija paremta žydų pasakomis, folkloro elementais, Matildos Olkinaitės poezija ir Abraomo Karpinovičiaus knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ motyvais. „Jokūbo dienoraštyje“ naudojamos lėlės, vizualiai papildo sceninį pasakojimą, kuria Jokūbo prisiminimuose gyvą miestelio vaizdą ir įkūnija jo gyventojus, kurie gyvi egzistuoja tik Jokūbo dienoraščio puslapiuose.

„Jokūbo dienoraštis“. V. Kajokaitės nuotr.

Komisija, kurią sudarė  Natalia Sakowicz (pirmininkė), Lucyna Kozień, Bożena Sawicka ir Marek Waszkiel, pagrindinį konkurso prizą skyrė spektakliui „Ar žinai, kaip švilpti, Džoana?“(„Czy umiesz gwizdac, Joanno?“), rež. Anna Przygoda ir Tomasz Kowol (jie atliko ir pagrindinius vaidmenis spektaklyje), kurį pristatė Varšuvoje įsikūręs „Guliverio teatras“ („Teatr Guliwer“). Spektaklis pasakojo apie berniuko ir vienišo pagyvenusio vyriškio iš senelių namų savotišką „draugystės kontraktą“, kuriame jie įsipareigoja tapti seneliu ir anūku. Abudu kontrakto dalyviai aktyviai imasi savo pareigų: senelis mokina vaiką leisti aitvarą ir, svarbiausia, išmoko jį švilpauti. Šiame pastatyme naudojamos tantamareskos tipo lėles, kurioms savo veidus aktoriai „paskolina“, o charakteringa ir groteskiška vaidyba įtaigiai papildo sceninį sumanymą.

Komisija skyrė prizą už geriausią moters vaidmenį aktorei Bori Varga, kuri atliko pagrindinės pasakotojos ir veikėjų vaidmenis spektaklyje „Lenka ir fėjos“ (rež. Géza Kovács, teatras „Mesebolt Bábszínház“, Vengrija). Šiame kūrinyje pasitelkiant didelio formato knygas-komiksus, buvo pasakojama istorija apie mažą mergaitę Lenką ir jos tėvus. Šeima mylinti ir įprastai sutarianti, tačiau Lenkai nepatinka, kad tėvai kartais būna griežti ir siunčia ją anksti miegoti, tad ji sugalvoja norą, kuris netikėtai išsipildo: jos tėvai tampa kelių centimetrų dydžio. Spektaklyje naudojamas didžiulis senovinis stalas, ant kurio vystomas veiksmas, o knygos-komiksai ir nedidelės iškarpytos figūrėlės-lėlės kūrė komišką mastelių žaidimą, pavyzdžiui, kai sumažėjusius tėvus vaiko katinas, nemenku iššūkiu tampa pleistro užklijavimas ant sužeisto Lenkos piršto.

„Pinokis“. Festivalio „Katovicai vaikams“ nuotr.

Didžiausio komisijos dėmesio susilaukė Mariboro lėlių teatras („Lutkovno gledališče Maribor“, Slovėnija), kurie pristatė spektaklį „Pinokis“. Komisija skyrė apdovanojimus pagrindinio vaidmens atlikėjui aktoriui Miha Bazeljak ir režisieriui Matteo Spiazzi. Spektaklio veiksmas vyksta staliaus dirbtuvėse: istorijai pasakoti naudojami objektai ir lėlių dalys, kurios spektaklio eigoje tampa lėlėmis. Prieš žiūrovų akis, po truputį kuriamas medinukas-lėlė-Pinokis. Spektaklis lyg kamerinėje erdvėje įsikūrusios lėlių teatro dirbtuvės, iš arti parodančios lėlės „gimimo“ procesą įtaigiai perteikia ir sugretina Pinokio istoriją.

Vienas įdomiausių festivalio spektaklių „TATA“ (rež. Wojciech Brawer), kurį pristatė „Arlekino“ lėlių teatras iš Lodzės („Teatr Lalek Arlekin im. Henryka Ryla w Łodzi“, Lenkija), pasakojo apie vaiko ir jo tėvo santykį. Spektaklio scenografija neslėpė užkulisių, todėl jau iš pat pradžių buvo matomos net keturios tėvą reprezentuojančios lėlės, kurių mastelis smarkiai mažėjantis. Spektaklio metu, tėvą žiūrovai mato vaiko akimis: pradžioje jis milžinas, kuris nugali visus sunkumus ir padeda kovoti su įkyriais mokytojais, guodžia kada baisu. Spektaklio pradžioje naudojama didžiulė (pusantro karto didesnė už suaugusį žmogų) lėlė, kurią animuoja trys aktoriai. Lėlės bruožai abstrahuoti, galima suprasti, kad šis „tėvas“ yra universalus ir sukurtas vaiko fantazijos. Vystantis spektaklio veiksmui, tėvas vis po truputį „mažėja“, o kuomet šis personažas suserga, naudojama visai maža, vaiko delnuose telpanti lėlė. Netrukus tėvo vaizdinys visai išnyksta. Spektaklis jautriai atskleidžia kaip vaikai mato savo tėvus: kaip jiems suteikiami herojaus bruožai, kaip suprantama ir vaiko sąmonėje perkeičiama netektis. Festivalio komisija įvertino šio spektaklio scenografiją ir jos koncepcijos autoriui Tomasz Maśląkowski skyrė apdovanojimą.

„Angekok“. Festivalio „Katovicai vaikams“ nuotr.

Festivalio ne konkursinėje programoje išsiskyrė du spektakliai: „Angekok. Arktinė pasaka“ (Teatras „Rawa“, Katovicai, Lenkija) ir „Elfų karalius“ („Puppentheater Zwickau“, Vokietija, rež. Monika Gerboc). Pastarasis kūrinys  stipriai išsiskyrė savo forma – spektaklį buvo galima žiūrėti tik per specialius virtualios realybės akinius. Šis  pastatymas, tai dalis triptiko „Vokiškosios baladės“, kuris buvo sukurtas karantino laikotarpiu kaip būdas saugiai pasiekti žiūrovus namuose. Dabar tai kartu ir edukacinė priemonė, kuri gali leisti žiūrovams patirti teatrą bet kur. Balades įkvėpė Johann Wolfgang von Goethes kūryba, vokiečių mitai ir padavimai.  Įdomu tai, kad spektaklio veiksmas vyksta ne tik viename taške „ant scenos“, tačiau jeigu spektaklio metu sklendžia šmėkla ar kitas veikėjas, ją galima pasekti su akinių pagalba – kitaip tariant, veiksmas vyksta visais 360-čia laipsnių. Panašiai kaip 2018 m. Lietuvoje sukurto Kristinos Buožytės režisuotame virtualios realybės filme „Angelų takais“ sukurtame pagal M. K . Čiurlionio paveikslo motyvus.

Spektaklis „Angekok. Arktinė pasaka“ (rež. Ewa Kubiak ir Hubert Bronicki) įkvėptas inuitų kultūros ir mitų, kurie šiandieniniame pasaulyje po mažu užmirštami, o pati kultūra sparčiai nyksta. Todėl autoriai siekė perteikti mito efemeriškumą ir susidūrimą su šiuolaikiniu žmogumi, pavaizduoti jo reakciją į metafizines patirtis. Angekok – tai dvasinis ir intelektualinis vadovas, šamanas ir gydytojas, kuris padeda spektaklio protagonistui atsidūrusiam kebliose situacijose. Spektaklio scenografija kuria minimalistinę estetiką, o aktorius Bartosz Socha scenoje yra matomas dar prieš prasidedant spektakliui ir veikia „čia ir dabar“, ant nedidelio stalo kurdamas arktinę tundrą ir jai būdingus reiškinius: pavyzdžiui, pūgas ir unikalius vandens gyventojus. Erdvė šiame spektaklyje išskaidoma į kelis lygius: matomas vaizdas ant stalo, ant kurio vyksta pagrindinis veiksmas, tačiau gale yra ir nedidelis akvariumas, kuris kartu yra ir metafizinė erdvė į kurią pasineria nedidukė pagrindinio veikėjo lėlė, kai pagrindinėje stalo erdvėje jam nutinka nelaimė ir šis įlūžta į eketę. Čia jis susiduria su aktoriaus ir įvairių medžiagų pagalba sukuriamomis mitinėmis būtybėmis.

„Elfų karalius“. Festivalio „Katovicai vaikams“ nuotr.

Festivalis buvo įdomi proga pažvelgti į Lenkijos ir aplinkinio regiono lėlių teatrus, pamatyti, kad skirtingų kartų santykių tema yra svarbi ir analizuojama daugelyje teatrų, o tam pasirenkamos tiek vizualiai, tiek konceptualiai skirtingos ir įvairios formos, kurios sukūrė daugiabriaunį festivalį.  Svarbu, kad patirtis įgyta per pandemiją sėkmingai panaudojama ir toliau, ieškoma būdų kaip įtraukti žiūrovus, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių galbūt neturi galimybės lankytis teatre.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"