Naujienos

„Lutke“

26 10 2022


The Mountain. Nuotr. Aut.: Jordi Soler

Autorė: Dovilė Jadzevičiūtė

Rugsėjo 23-27 dienomis Slovėnijos sostinėje vykusio tarptautinio lėlių teatro festivalio „Lutke“ neaptarsiu remiantis preciziškai atrinkta, meninę vertę deklaruojančių darbų pasiūla ir jų kokybės santykiu, festivalio naudos ir poreikio šiuolaikiniams lėlių teatro kontekstams ar panašiais kokybės ženklus įrodančiais kriterijais. „Lutke“ aptarsiu dviejų spektaklių pavyzdžiais, kurie ryškiausiai atspindi kuria menine kryptimi juda lėlių ir objektų teatras. 

Vienas iš spektaklių – „The Mountain“ skirtas suaugusiems, tačiau tinkamas ir jaunimui nuo dvylikos metų, kitas – „Sand Pit“ skirtas vaikams, bet aktualus ir suaugusiems. Šie spektaklių pavyzdžiai laviruoja amžiaus cenzo ribose, tuo pat metu jas plečia ir suteikia galimybę įvairaus amžiaus žiūrovams atrasi įdomių ar svarbių spektaklio aspektų.

Pradėkime nuo šios dienos perspektyvoje itin aktualaus darbo, aptariančio pasaulinės situacijos, paliečiančios ar bent jau turinčios paliesti kiekvieną atsakingą ir faktais besivadovaujantį žmogų, suvokiantį tiesos būtinumą. „Señor Serrano Group“ (Barselona) „Lutke“ festivalio dalyviams pristatė kūrėjų Alex Serrano, Pau Palacios ir Ferran Dordal multimedijos performansą „The Mountain“. Tai tarpdisciplininio vizualaus teatro pavyzdys, kviečiantis žiūrovą į diskusiją su savimi apie tiesos problematiškumą.

Spektaklio metu aktoriai Anna Pérez Moya, Àlex Serrano, Pau Palacios ir David Muñiz scenoje pasitelkia objektų teatro elementus, ant stalų sustatytas miniatiūras, tris projektoriaus ekranus, kuriuose matomi dokumentiniai kadrai ar spektaklio metu filmuojama medžiaga. Atlikėjai taip pat naudoja vaizdo ir garso efektus, skaitmeninę kaukę (kalbanti V. Putino galva) ir droną. Visos šios ekranuose fiksuojamos „The Mountain“ sudedamosios dalys pasakoja tris istorijas ir ieško atsakymo į klausimą, kaip formuojama tariama tiesa ir kaip ją atskirti nuo melo. 

Technologinės priemonės aktoriams scenoje padeda sulieti skirtingas siužetines linijas, pastarosios meistriškai pinamos tarpusavyje, tematiškai papildo viena kitą. Kiekvienas pasakojimas savaime turi spragų, kurias nesunkiai gali užpildyti melas ar sąmokslo teorijos. Pirmoji siužetinė linija - 1924 m. britų ekspedicijos į Everestą dalyvio Georgo Mallory istorija, kurio kūnas buvo rastas tik 1999 m. Šalia alpinisto buvo rasti visi jo asmeniniai daiktai, išskyrus žmonos nuotrauką ir kamerą, kuri galėjo užfiksuoti paskutinias gyvenimo akimirkas. Kita istorija pasakoja apie kino ir teatro režisieriaus, aktoriaus bei scenarijų autoriaus Orsono Welleso sukurto radijo spektaklio „Pasaulių karas“ tiesioginės transliacijos padarinius, 1938 m. sukėlusius visuomenės nerimą. Gąsdinančiom antraštėm, teigiančiom, kad marsiečiai juodom ir spindinčiom kaip gyvatės akim puola žemę patikėjo ne vienas. Kaip nepatikės, kai nepatvirtinti faktai tampa spaudos tiesa. Ir paskutinioji, Vladimiro Putino debatai apie tiesą, diplomatiją ir pasitikėjimą. Autokrato teiginiai apie išsilavinusius vakariečius ir žmonių teises skamba mažų mažiausiai vimdančiai, tačiau jau šešerius metus besitęsiančio karo priešakyje, propagandinę informaciją platinantys šaltiniai sėkmingai siekia savo tikslo – kurti tiesos iliuziją.

Šias istorijas apibendrina prieštaringi aktorės Anna Pérez Moya veiksmai ir žodžiai. Spektaklio pradžioje aiškiai matome, kad ji laiko badmintono raketę, tačiau pati aktorė pabrėžia, kad jos rankose yra beisbolo lazda. Taip pat Anna P. Moya prisistato V. Putino vardu ir kreipiasi į publiką aiškindama situaciją – jeigu visa salė susitartų, kad stebėjo spektaklį, kuriame V. Putinas žaidė beisbolą, tai nebuvę nesužinotų, kad tai – melas. Spektaklio siužetinę liniją formuojančios istorijos skatina apsvarstyti, kur yra riba tarp tiesos ir melo, o forma bei naudojami multimedijos įrankiai neleidžia pasiklysti pasakojimo vingiuose. Šis, 2020 metais sukurtas spektaklis, šiandien suskamba itin aktualiai – ne visada tai, ką priimame kaip neginčijamą tiesą, yra tiesa.

The Mountain. Nuotr. Aut.: Jordi Soler

Kito spektaklio kūrėjas, slovėnų režisierius Miha Golob taip pat klausia, bet tuo pat metu atsako kur link gali judėti vizualus lėlių teatras. Jo darbas „Sand Pit“ festivalio veidui suteikė jaukumo, šilumos, pabrėžė egzistuojančią galimybę nuolat save analizuoti ir išlaisvinti vidinio vaiko pasaulį, be kurio vis griūnančiame pasaulyje išgyventi būtų neįmanoma.

„Sand Pit“ vaikus nuo penkerių metų kvietė pasivaikščioti smėlio dėžėje arba kitaip – po vaizduotės kuriamą pasaulį. Tiesa, kaip ir minėjau teksto pradžioje, Miha Golob žiūrovams pristatė darbą skirtą ne tik mažajai publikai. Vaikai veiksmo scenoje metu susitelkė į vienus aspektus (smėlio materiją, šviesos efektus, objektų kūrimą), suaugusieji į kitus (nuorodas į žmonijos tikslus ir gyvenimo būdą), tačiau tiek vieni, tiek kiti buvo įtrauki į žaidimą vaizdiniais.

Virš scenos centro pakabinto kibiro ima byrėti smėlis – veiksmas prasideda. Iš dviejų pusių apsupti žiūrovų, keturi Liublianos lėlių teatro aktoriai Miha Arh, Barbara Kanc, Gašper Malnar, Filip Šebšajevič ant išilgai ištiestos juodos plėvelės, iš smėlio kuria pažeidžiamą ir trapų pasaulį. Atlikėjai jį pilsto, sijoja, išsklaido po erdvę ir vėl kartoja veiksmus, įvairiai varijuodami galimybėmis konstruoti objektus.

Plati Liublianos lėlių teatro salė su stiklinėmis lubomis sukuria papildomą vizualaus efekto plotmę, juose atsispindi nuolat kintantis, besikuriantis ir pats save griaunantis pasaulis. Aktoriai iš smėlio formuoja planetas, kurios virsta pirmosiomis gyvenvietėmis, civilizacijomis, kaimais, galiausiai miestais. Nors scenoje iš pirmo žvilgsnio stebime žmonijos pažangą ir norą tobulėti, natūraliai skverbiasi mintis – žmogus yra linkęs naikinti. Štai scenoje suformuotą mandalą trypia nerūpestingi turistai, autentišką aplinką versdami sau priimtinesne, modernesne. Svetimos kultūros paverčiamos savomis, taip šioje smėlio dėžėje skleidžiasi užkariavimo nuotaikos. Tuo tarpu mažieji lankytojai stebi kaip netyčia sugadintą kūrinį, galima transformuoti iš naujo. Klaidos atveria galimybę naujoms patirtims, taip vaikas suvokia, kad suklydus visada galima pradėti iš pradžių bei ugdo kantrybę.

Šis vizualaus teatro spektaklis išplečia minties galimybes, stumteli į neaprėpiamus interpretacijos klodus, skatina ne tik vaikų, bet ir suaugusių kūrybiškumą, paliesdamas aštrias žmogaus kaip visatos centro problemas. Tai teatro vaikams pavyzdys, kuris sugeba ne tik išlaikyti mažųjų dėmesį, bet ir ugdyti savarankiškumą bei kūrybiškumą pasitelkus pažįstamas bei artimas materijas.

Sand Pit. Nuotr. Aut.: Jaka Varmuž

Festivalio metu buvo pristatytas naujausias Liublianos lėlių teatro išleistas žurnalas pavadinimu „Lutka“, kurio pagrindinė tema – teatras „Ties riba“ (On The Edge). Žurnale išspausdinti tekstai iš naujo pažvelgia į vyraujančias lėlių teatro teorijas, svarsto apie teatro šiuolaikiškumą, susitelkia į naujų apibrėžimų paieškas. Panašiai ir paties festivalio programa diskutuoja kur link juda objektų ir lėlių teatras. Spektakliai „The Mountain“ ir „Sand Pit“ apibendrina 2022 metų „Lutke“ meninę kryptį – technologinių priemonių įsiliejimą į sceną ir tapsmą aktoriui ar lėlei lygiaverčiu personažu, nepamirštant ir paprastumo žavesio. Jau aptarti ir likę festivalio darbai iš Kanados, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Izraelio, Austrijos, Čekijos, Slovėnijos ir Lietuvos taip pat pabrėžia šio scenos meno dėmesį tarpdiscipliniškumui, skirtingų menų sintezei ant scenos. Tarptautiniai lėlių ir objektų teatro pavyzdžiai skatina nepamiršti ir aktyvaus reagavimo į dabarties aktualijas, moralinio kompaso svarbos, humoro prieskonių, žiūrovo vaizduotės aktyvinimo, autentiškumo, nepavaldumo laikui ir darbų tinkamų skirtingų kartų atstovams.