Naujienos

O gal tai Odisėjas?

12 03 2021


The Lonely Sailor Weather Report. Organizatorių nuotr.

Aut. Andrėja Gričiutė

Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį drąsiai.

Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją išgriovė.

Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė

Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą

 Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo.

Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško širdingai.

HOMERAS

 Ištrauka iš „Odisėjo kelionės“

Leidausi ir aš į kelionę, į kurią pakvietė Tarptautinis Škotijos lėlių teatro festivalis „Manipulate“, parodęs keletą adaptuotų spektaklių karantino žiūrovams.  Ilgą laiką nesiryžau žiūrėti šio festivalio spektaklių.

1-asis karantinas mums buvo visiems ir iššūkis, ir stresas, ir pasimetimas (kalbu kaip apie individualybę), o ką jau bekalbėti apie organizacijas, tokias kaip teatras: ir visai nesvarbu, ar tu dirbtumei kameriniame teatre, privačioje organizacijoje, valstybiniame ar lėlių teatruose. Visiems, be išimties, buvo PASIMETIMAS! Juk jau nuo graikų teatro pradžios buvo savaime suprantama, kad teatro veiksmą t.y. spektaklį stebėsime gyvai, koncentruodami žvilgsnį į tai, kas mums estetiška. O dabar? Dabar atsirado BAIMĖ žiūrėti spektaklį online. Tikrai! Bijojau... nes ne vieną spektaklį stebėjau online (dar prieš šį festivalį) ir dejavau, kankinausi, degtukų ieškodavau, kad akys nesuliptų... su pagarba aktoriams bei režisieriams, bet manęs tai nevežė. Ilga laiką mąsčiau ir klausiau savęs, kuo teatras toks magiškas, kad norisi jį stebėti tik gyvai... Galbūt, kad ekranas veikia tik akis ir ausis, o į online teatrą keliaujama lyg Odisėjui į nežinomas keliones su viltimi ar nusivylimu, tad bijojau, kad stebint Tarptautinio Škotijos lėlių teatro festivalio „Manipulate“ spektaklius ir vėl teks kankintis, ir vėl teks ieškoti degtukų... bet...

Mano didžiausiai nuostabai, akimis „ryte surijau“ spektaklius. Lėlių, daiktų ir objektų spektakliuose daugybę metaforų, simbolių, formų, įdomių ir netikėtų režisūrinių sprendimų, vizualinių projekcijų, cirko bei klounados. Spektaklių temos: gilios ir nepaviršutiniškos, keliančios žmogaus egzistencijos klausimus („Ballad of the Crone“), socialines problemas („The End of TV“) ir vienišo klajūno poezijos momentus („Crunch“, „The Lonely Sailor Weather Report“) galima pajusti kiekvieno spektaklio metu ir susitapatinti su juo, keliaujant po dar nežinomas vietas. 

Tarptautinio Škotijos lėlių teatro festivalis „Manipulate“ buvo parodytas spektaklis (šio kūrinio režisierė, o gal greičiau animatorė Meghan Judge iš Pietų Afrikos teigia, kad tai eksperimentas, kuris sukurtas šiam festivaliui) „The Lonely Sailor Weather Report“, kuris truko 8 minutes, nukeldamas mus į nežinomas kosmoso ar vandens platybes, naudojant muziką su neaiškiu mieguistu radijo kalbėjimu, o nerimo ar įtampos įspūdį sukuria traškesys.

Animatorės M. Judge internetinėje svetainėje galima rasti  šio eksperimento ištraukas, kurios tarsi suskirstytos į septynias kūrinio dalis – zonas. Galbūt tai skirta kiekvienai savaitės dienai, kuri atspindėtų vienišo jūreivio atradimą, nusivylimą, meditaciją bei naujas ieškomas erdves meditacijai.

Autorė Meghan Judge šias transliacijos kuria iš meteorologijos stoties, kurioje eksperimentuoja bei tyrinėja,  norėdama parodyti mums personažo vienišumą: oro temperatūros ir drėgnio rodiklius, atmosferos slėgį, vėjo kryptį ir greitį, kritulius ir kitus prietaisų rodomus bei girdimus garsus, kuriuos galime išgirsti bei pamatyti šio spektaklio metu.

1 zona. Pateikiama vizualinė projekcija, kurioje aktorių valdoma lėlė bei keistų garsų muzikinė ritmika, kviečianti žiūrovą pradėti ieškoti savo pasaulio, nuotaikos bei atmosferos. Žiūrovai lieka nejudantys su judančiu vaizdu (nors judantys vaizdas lėtas), nugrimzdę į jį tol, kol jiems patinka arba kol nesibaigia meditacija, nutolstant lėlei į nežinomybę, į juodo kabineto gilumą. Su šia lėlė atsisveikina ir kitos žemiškos būtybės (aktorius bei personažas – vyriška lėlė). Lėlė (jūreivis) valdoma trijų žmonių, kurie sinchroniškai dirba su ja bei vienas kitu, sukurdami keliaujančio personažo įspūdį į nežinomus pasaulio kraštus.

Gilumos ir nežinomybės jauseną sukuria juodos dėžės principas (angl. Black Box). Pavadinimas „juoda dėžutė“ kilęs iš to, kad patalpa paprastai, bet ne visada, yra nudažyta juoda spalva, o tai suteikia bet kurios vietos išvaizdą. Tokiu būdu yra lengviau priversti žiūrovus pasijusti tarsi iš tikrųjų spektaklio dalimi, šiuo atveju vizualus reginys priartėja prie mūsų pasąmonės gelmių. „Juoda dėžutė“ dar labiau išryškina baltai pilkšvą lėlę, kuri pradeda kelionę nežemiškoj atmosferoj, kurioje žiūrovas gali klaidžioti ir kartu patirti siūlomus pasąmonės nuotykius lyg skaitydamas Homero „Odisėjo kelionės“.

2 zona. Skraidantys meteoritai ir mėnulis pakibęs virš vienišo jūreivio, – tai vieninteliai jo palydovai, kurie jo nei stebina ir nebaugina. Tai gal tai jau nebe pirma kelionė? Žiūrovas gali suprasti ir suvokti tik vieną, kad vienišas jūreivis gyvena kiekviename iš mūsų, apsuptame pasaulyje, keliaujančiame tarp žmonių... jų nesutinka vienišas jūreivis... jie kažkur yra tarsi tarp keistų garsų, primenančių socialines medijas, kažkokius padrikus garsus, užgožiančius mūsų pasąmonę. Aktoriai paskendę meditacijoje – jie užhipnotizuoti judančios lėlės ir keliavimo nežinomybės. Jiems kelionė įprasta. Ar Odisėjas bijojo užklupusių sunkumų? Vienišas jūreivis sugretinamas su mėnuliu, nes niekada nežinai, kur pasaulis prasidės ar pasibaigs. Visata neturi pradžios ar pabaigos. Visata esame mes patys, nežinomybės iliuzija, jokios tikrovės ar realizmo. Tikroviškas tik vienas daiktas – vonelė, kurioje sėdi patogiai įsitaisęs jūreivis, sukeldamas aliuziją į žemišką pasaulį ir jis lyg laukiantis vaikas mamos, kuri ateis ir galbūt jį nupraus.

3 zona.  Lėlė atsistojusi ir atsirėmusi viena koja į vonelės kraštą. Ar jis ieško kranto, žvalgydamasis į tolį, kur galės išlipti? Nerimą išduoda garsus kvėpavimas, garsų ritmika kinta, minimali įtampa, staigesni lėlės judesiai. Jis stebi pasaulį, bet nenustemba... Jis ir visata... kvėpavimas... o gal susiliejimas su aukštesne jėga, prisitaikymas, nes jis vienas negali nuspręsti. Mėnulis nutolęs, o jis benuleidžiantis jėgas. Jis gyvas. Vyriška pulsuojanti energija, užgožiama padrikų garsų (vyro kalba su radijo trikdžiais, netolygus kvėpavimas lyg skubėjimo ar net bėgimo).

Vienišas jūreivis stebi visatą, tarsi užduodamas klausimą, kas jis? Kodėl jis toks... Žiūrimas į horizontą... o gal tai, kas yra už jo...

4 zona. Parodoma lėlė tarsi vandenyje, nes aktoriai imituoja plaukimą, primindami mums, kad mes gimėme iš motinos įsčių, to nenorėdami ir baisiai klykdami. Personažas – lėlė jaučiasi puikiai lyg žuvis vandenyje, tai atspindi jo platūs mostai. Jis čia nebe pirmą kartą. Plaukimas vandeniu... lyg skrendantis astralinis kūnas... kvėpavimas, kuris besiveržiantis į tolį, bet tuo pačiu saugiai plūduriuojantis, palaimą išduoda ramus bei tolygus kvėpavimas. Nebelieka pašalinio triukšmo. Pasinėrimas į save, į savastį, būties ir prasmės ieškojimą.

5 zona. Čia lėlė priartėja prie mūsų ir ją mes galime nuskenuoti, įžvelgti jo veido išraišką. Akimirkai net neaišku, ar jis prie mūsų ar mes prie jo. Jis žiūri mums tiesiai į akis... jos juodos. Kviečia panerti ir pažvelgti į save. Lieka tik kvėpavimas ir jis nėra malonus, nes girdimas traškesys, sumišęs su iškvėpiamu oru ir abstrakčiu metereologijos stoties trūkčiojamu garsu, staigi pauzė ir vėl tai kartojama. Skaidri plėvelė tarsi rentgenas – atsivėrusi tuštuma vienišame jūreivyje, bent simboline prasme labai asocijuojasi su gyvenimo trapumu. Tuštuma ir tamsuma aplink jį ir jame. Asmenybės susiskaldymas. Video manipuliacija pradangina triukšmą. Kur jis? Galbūt jau tavyje?

6 zona. Pateikiama ekrano apačioje (kairė pusė) skaičių seka (0000, 0074, 0154, 0231, 0309, 0769, 0843, 0919, 0995), kuri galimai simbolizuoja laiko tėkmę, nors asociacija kelia ir socialinėmis medijos, tiesiogine transliacija – prisijungusių žiūrovų skaičiumi, visas skaičių sekas susumavus – gaunamas vienetas (1). Vienetas apjungia pirmykštį pradą, vienybę ir visatos ryšius. Vienetas gali padėti bei suprasti – pažinti save, išsiaiškinti daiktų ar reiškinių esmę, atrasti savo individualumą. Galbūt šis personažas – lėlė ir yra mūsų vedlys į pažintį su savimi?

Lėlės sudvigubinimui, sutrigubinimui ir t.t. naudojamas vizualinė projekcija, kuri žiūrovą panardina į meditaciją ir nežinomybę. Vienišas jūreivis išmetamas į nežinomas erdves – praranda pagrindą po kojomis (vonelė), keliama įtampa muzikos padrikais garsais, moters sirenos balsu... Lėlė išnyksta, nes nebelieka pasaulio su garsais.

7 dalis.  Lėlė eina žvaigždėtu dangumi, o gal jis pats ir tapo žvaigžde. Ekraną skiria plona balta linija... tarsi nubrėždama į tai, kas buvo ir į tai, kas bus... Tu esi tik dulkė visatoje, kurioje gali pamesti save. Išnyksi lyg dulkė, o pasaulis liks ir po tavęs. Gyvenimas ar egzistavimas... be tavęs gyvens ir egzistuos. Paskutinis oro gurkšnis prieš išeinant, – gimstant įkvėpiame ir išeinant įtraukiame oro, bet tarp gimimo ir mirties yra ilga amžino vienišo jūreivio kelionė ir tik mums spręsti, ar tai bus odisėjiška kelionė, ar ne... 

8 minutės. Šis eksperimentas – spektaklis nukelia mus į nežinomas kosmoso, vandens platybes. Lėlė (valdoma bunraku principu; japonų tradicinio lėlių teatro rūšis) hipnotizuoja, pasakodama, savo judesiais ir gestais, vienišo žmogaus kelionę, kurią gali interpretuoti įvairiai: dvasinė kelionė, žmogaus santykis su gamta, empatiškumas, bejėgiškumas, vienišo jūreivio kelionė virstanti į meditaciją. Šiame spektaklyje pauzė tampa išraiškos pauze, kur vienišas jūreivis medituoja prieš naujus jam neįtikėtinus atradimus. Lėlė valdoma (dviejų-trijų-keturių žmonių) taip lengvai, kad net nekreipi dėmesio į tai, kas ją valdo. Tik žiūrint spektaklį, trečią ar ketvirtą kartą, pastebėjau, kokie gyvi aktorių veidai, kurie atsispindi vienišos lėlės valdomuose judesiuose. Šiam vienišumui sukuriama atmosfera, naudojant padrikų garsų ritmiką (tarsi padriki metereologinės stoties garsai): mieguistas moteriškas balsas, sukuria didesnę įtampą, nes ji lyg prarastoji sirena sunaikinusi vienišo klajūno – Odisėjo laivą.

Pažiūrėjus tokį audiovizualinį projektą – pasijunti iš dalies tuščias kaip ir vienišasis jūreivis, giliai viduje suvoki ir prisipažįsti, kad bijai tylos, nes gali paskęsti savo pasąmonėje, kad plūduriuoji lyg vienišas jūreivis, bet neįsiklausai į savo kvėpavimą, į savo mintis. Ir kada gims tavyje Odisėjas, kuris pasiners į nežinomus tolius?