Naujienos

Still Life. Photo: Jaka Varmuž

Aut. Ingrida Ragelskienė

Liublianos lėlių teatro spektaklis Still Life dalinasi devyniais būdais kaip išsaugoti gyvybę. Kartu šis spektaklis tampa savotišku paminklu kukliam iškamšų meistro amatui. Atėjo metas, kai cirke niekada nebepamatysime dresuotų gyvūnų triukų. Manau, greitai išnyks ir gyvūnų iškamšų kūrėjai – mes tapome begaliniai jautrūs kitų gyvybės rūšių kančioms. Nors atgimstantis Theatrum Anatomicum ir nauji meniniai eksperimentai su žmogaus kūnu čia pat – gal net už ateinančių metų kampo. Tuo tarpu fiksuokime – slovėnų lėlių teatras 2020 aisiais išradingai sumano tikrais triušių kailiukais aprengti meistriškai pagamintas mechanines lėles.

Scenos priekyje – ekspozicinis stalas. Ant jo laukinių triušių iškamšos, o taip pat – triušių lėlės, kurias atpažįstame iš metalinių lazdelių, pritvirtintų prie galūnių ir iš kūno dalis valdančių rankenų. Masyvus stelažas, darbo stalas kairėje scenos pusėje. Pats scenovaizdis primeną modernią foto studiją, paruoštą konkrečiai foto sesijai. Ypatinga reikšmė čia tenka šviesai ir šešėliams. Dar iki aktoriams pradedant valdyti lėles gyvybę į triušių iškamšas pamažu grąžina šviesa ir garsas. Vyksta panardinimas į pirmykštę šių iškamšomis virtusių gyvūnėlių gamtinę aplinką. Atkuriant gamtos garsyną ir subtilią gamtinės aplinkos šviesokaitą. Visiškai nesislapstant už scenos iliuzoriškumo, veikiant sąmoningai atvirai, atskleidžiant lėlių valdymo techniškumą, scenos stebuklo gimimo mechanizmus, priemones.

Scena kaip meninės, kūrybinės laboratorijos aikštelė leidžia trims aktoriams neatidėliojant pradėti temos preparavimą. Spektaklio tekste nuo pirmų minučių tampa svarbūs faktai. Šviesa nukreipiama į kiekvieną konkrečią iškamšą. Byra faktai – iš kur, kaip, už kiek... Nuogi faktai – švarūs, neutralūs, ironiški gula šalia stiklinėmis akimis mus stebinčių triušių. Ekspozicinis stalas parengiamas sekančiai operacijai – ant jo įrengiamas gamtinio landšafto fragmentas. Regime viksvų, samanų, kerpių, eglės fragmento, paparčių vienovę. Sumodeliuojama šviesa, šešėliai, garsas ir trys aktoriai stoja prie stalo valdyti pirmojo gyvūnėlio.

Vienam triušiui atgaivint i reikalingos šešios žmogiškos rankos. Keturiomis valdomos galūnės, dvejomis mechanizmai animuojantys nugaros judesius bei lėlės galvoje įtaisytus mechanizmus. Jie judina ausis, burną. Akys lieka nejudrios, budriai atmerktos, stiklinės. Pirmojoje scenoje iš triušio gyvenimo, atkuriama natūralistinė į lizdą naujagimių pažindyti grįžtančios motinos eigastis, kūno virpėjimas, mikro judesiai, kuriantys siurrealistinės būties pleištą.

Visos paskesnės scenos atskleidžia žmogaus meistrystę imituoti gamtą ir ją šlovinti savo rankų tvariniais. Aktoriai paruošia sekančios scenos gamtinį reljefą. Ant stalo klojama medžiaga imituojant žemės nelygumą, ant jos užtempiamas žalia velėnos imitacija, joje įterpiami augalai, paviršius sudrėkinamas. Į idealią pievelę išleidžiamas antrasis triušis – lėtai šokuoti, pagraužti žolės, visu ūgiu išsiręžus pasikasyti kailiuką. Kiekviena mikro scena baigiasi švelniu lėlės kūno paguldymu ant dirbtinio gamtos lopinėlio ir pagarbiu aktorių sustingimu virš nebevaidinančio jo kūnelio.

Sekančiam triušiai tenka vaidinti nakties scenoje, tarp kelmų ir viksvų jis įnirtingai nagais drasko žemę, bando išsirausti duobę. Šviesa minimali, trijų aktorių valdančių lėlę beveik nematome, judesiai aktyvūs, ritmiški, lėlininkų susiklausimas ir veikimo sinchronizacija tobula. Finalinė scena dar vieno stambaus triušio lėlę perkelia tarp viksvų ir stambių akmenų. Jo galvą valdanti aktorė stovi profiliu, veidas stulbinančiai susikaupęs, išoriškai ramus, bet vidiniai atliepiantis, išjaučiantis kiekvieną mikroskopiškai tiksliai atliekamą gyvūno judesį. Jis prausiasi, brauko per snukutį, staiga pasigirsta šūvis, kūną pametėja į orą. Pasislėpė. Gyvas. Ilgai slėpęsis, išdrįsta pasižiūrėti iš kur pavojus. Stebi, vertina aplinką. Akys vis dar stiklinės, bet lyg gyvos, iki kraštų užpildytos šūvio aido.

Spektaklis baigiasi iškamšų ekspozicija. Jie vėl sustingsta ant demonstracinio stalo, tame dirbtinės gamtos lopinėlyje. Mums – akimirka stebėjimo to, kas buvo sukurta iš gilių humanistinių paskatų. Išpažįstant atjautą gyvybei, pripažįstant visa kas gyvą prigimtinį unikalumą, nepakartojamą autentiškumą. Ir bejėgystę tai atkurti.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"