Naujienos

Manual Cinema nuotr.

Aut. Vesta Bartašiūtė

„Susvetimėjimas savo paties atžvilgiu yra pasekmė buvimo mechanizuota socialinės klasės dalimi“ – gal skamba įmantriai, bet XIX a. taip teigė ne kas kitas kaip Karlas Marksas. Kalbėdamas apie toksišką šių laikų kultūrą, vengrų kilmės medicinos mokslų daktaras Gabor Maté paminėjo Markso susvetimėjimo teoriją ir taip analizavo visuomenėje kaip virusą plintantį beprasmybės jausmą. Užkratas pirmiausia paveikia žmogaus ryšį su gamta, tada plinta į tarpusavio santykius – pradedama prarasti žmogiškąjį ryšį, intymumą ir pasitikėjimą kitais asmenimis. Susvetimėjimas pasireiškia ir monotoniškame darbe, kuris neteikia jokios prasmės asmens kūrybinei egzistencijai. Įkritęs į šį užburtą ratą, žmogus bando ieškoti atspirties užsiimdamas toksiškomis veiklomis ar be saiko apsipirkinėdamas – taip pradedama prarasti ryšį su pačiu savimi. Blogiausia yra tai, kad ekonomika minta mūsų beprasmybe ir jai negana. Apskritai, nuo į akis lendančių reklamų, atrodo, kad nebeįmanoma pabėgti – galime tik užsimerkti, bet pasąmonės stalčių neužrakinsi. Ties tuo kol kas ir sustosiu, bet tikrai nepažadu, kad nesugrįšiu. Iš tiesų, šią G. Maté paskaitą radau visiškai atsitiktinai praėjus kuriam laikui po internete vykusio tarptautinio škotų lėlių teatro festivalio „Manipulate”. Tad rašydama apie Čikagoje įsikūrusios kompanijos „Manual Cinema“ lėlių-šešėlių teatro spektaklį „TV pabaiga“, nusprendžiau pradėti būtent nuo jos.

„TV pabaiga“ išsiskiria keliais neįprastais aspektais. Pirmiausia, istorija yra pasakojama pasitelkiant dainų tekstus, kuriuos scenoje atlieka art-pop muzikantų ansamblis. Kartu muzika veda veiksmą pirmyn ir diktuoja besikeičiantį spektaklio ritmą bei nuotaiką. Kitas svarbus kūrybos faktorius yra novatoriškas senų grafo-projektorių panaudojimas – naudodami šimtus popierinių lėlių, aktoriai kuria šešėlių-lėlių teatrą, kuris primena gyvai atliekamą animacinį filmuką. Nors spektaklį stebėjau ne gyvai, tačiau tikslus operatoriaus darbas leido suprasti, koks yra bendras pasirodymo vaizdas. Jeigu sėdėtume pilnoje žiūrovų salėje, tai matytume triplanį išsidėstymą scenoje: gyvai vykstantį aktorių kūrybinį chaosą, koncertą ir estetišką šešėlių teatrą ekrane. 

Spektaklyje šešėliais yra paraleliai kuriama dviejų moterų istorija – matome prie TV užaugusią afroamerikietę Luis (Loise) ir demencija sergančią bei nuo TV ekrano neatsitraukiančią senelę Flo. Nors moterys yra skirtingų kartų, tačiau jų gyvenimas klostosi analogiškai – net kardinalus personažų apkeitimas vietomis nesugriautų spektaklio fabulos. Šešėliais yra parodoma, kad abi veikėjos dirbo fabrike ir gyvena pilkame industriniame mieste, kurį yra užvaldęs greitas gyvenimo ritmas. Visa skuba ir ore tvyrantis stresas tiesiogiai veikia moteris ir taip verčia ramybės ieškoti fikciniame pasaulyje, kuriame neegzistuoja burzgiančios mašinos ir griūvančio pasaulio sumaištis. Tą gyvenimo chaosą matome ir pačioje scenoje, kur naudojant green screen vyksta 90-ųjų metų JAV TV reklamų atkūrimas.

Spektaklio ekrane transliuojamos komercinės reklamos apeliuoja į šešėlinio žiūrovo emocijas – kelia nostalgiją ir stambiu planu rodomais perdėtai laimingais aktorių veidais kuria dirbtiną artumo jausmą su šiuo atveju vienišomis moterimis. Matomai Luis komforto randa ir kitur, pavyzdžiui, cigarečių dūmuose, pasilinksminimuose su draugais bei ratu siunčiamoje suktinukėje. Tačiau šiuo atveju nėra ko šiaušti kailio ir stebėtis, kodėl toksiškoje kultūroje gyvenanti jaunuolė griebiasi toksiškų substancijų. Kita vertus, Flo kompaniją sudaro TV ir tik TV, tad be abejo, komercinės reklamos labiau veikia būtent ją, nes kartu, dėl demencijos ji yra visiškai nepajėgi atskirti realybės nuo televizijos. Jai tai suteikia begalinį komforto jausmą, puiku, bet mes matome ir kitą ekrano pusę, kurioje Flo nesąmoningai bando parsitempti tą televizinę draugiją į savo butą, kuris yra tiesiog perkrautas QVC kompanijos reklamuojamų pirkinių dėžėmis. Tai realiai atrodo visiškai absurdiškai ir kelia senelei didelę užuojautą, nes apskritai, kam pasaulyje sąmoningai reiktų Snūpio formos sausainių indo? Tai turbūt trejų metų vaikui, kuris su juo elgtųsi kaip su realiu šuniuku, arba demencija sergančiai senelei, ant kurios yra nusispjauti ne tik nuolat atvykstantiems antstoliams, užklijuojantiems ant durų iškeldinimo popierius, bet ir visai sistemai, kuri ją pasodino prie TV ir bruka visą tą nonsens'ą.  

Emociją stiprina ir tai, jog grafo-projektoriais ir ekrane mirguliuojančiomis psichodelinėmis šviesomis yra perteikiama Flo sumaištis ir baimė, kuri pasireiškia per vis užklumpančias demencijos sukeltas haliucinacijas. Tokiomis akimirkomis jai šmėžuoja autoavarijoje žuvusi dukra ir didelis žalias milžinas iš dribsnių reklamos, kuris bando draugiškai paimti ją už rankos ir nusitempti į gamtą. Tad spektaklyje yra rodomos šešėlių pasaulyje vykstančios didelės kultūrinės permainos: uždaromi fabrikai ir vis labiau gyvenimą užvaldančios technologijos. Ir visas tas ekonominis smukimas kelią gyventojų moralinį ir dvasinį nuosmukį, kuris atsiskleidžia per žmonių susvetimėjimą ir atsiribojimą nuo savęs.

Galiausiai, spektaklyje susiduria šių dviejų moterų keliai ir viltingai praneša apie vis dar pasaulyje egzistuojantį gėrį ir atjautą. Tačiau po spektaklio vis tiek lieka kontraversiški jausmai, nes pačio spektaklio pavadinimas šiuo atveju skamba LABAI optimistiškai. „TV pabaiga“. Tad iškyla klausimas, ar tai bus gėris, kuris inicijuos TV pabaigą ar apskritai pavadinime užkoduota televizijos kurstoma žmogiškojo pasaulio pabaiga?

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"