Naujienos

Antis, Mirtis ir tulpė. Nuotr. aut. D. Matvejevas

Autorė: Kristina Steiblytė

Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ šiuo metu Lietuvoje – vienintelis toks. Organizuojamas Klaipėdos lėlių teatre dirbančios, eksperimentams atviros komandos, šis festivalis įdomus ne tik kaip retai Lietuvoje vykstantis tarptautinis profesionalus lėlininkų renginys, bet ir kaip įkvėpimo šaltinis Lietuvos lėlininkams, teatro kūrėjams, kritikams. Įkvėpimo šaltiniu šis festivalis tampa visų pirma dėl jame pristatomos lėlių ir objektų teatro įvairovės bei galimybių išnaudoti įvairiausias išraiškos priemones gausos. Spektakliuose, lėlinės animacijos filmuose, dirbtuvėse galima stebėti pirštinines, stalines ir kitokias lėles greta atgyjančių virvių, elektronikos šiukšlių, su aktoriumi scenoje veikiančio roboto ar žmogaus pasakojamą istoriją papildančios animacijos. 

Jau trečią dešimtį skaičiuojantis festivalis ne tik džiugina, bet ir gali didžiuotis kas dvejus metus Klaipėdoje pasklindančia materijos magija, nuolatine tapusios publikos dėmesio ir Lietuvos lėlininkų sukuriama švente. Tačiau, stebint Lietuvos ir užsienio lėlių teatro kūrėjus, lyginant jų darbus, kyla ir nerimo dėl profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje ateities. Šių metų rugpjūčio 5–8 d. vykusio festivalio metu Scenos meno kritikų asociacija kartu su Lietuvos UNIMA surengė dirbtuves teatro kritikams, kurių paskutinis renginys buvo diskusija. Nors planuota kalbėtis apie lėlių teatro kritiką ir galimybes ją aktyvinti, įvykęs pokalbis, be profesionalios lėlių teatro kritikos problemų, atskleidė ir kur kas daugiau lėlininkų bendruomenei aktualių temų. Pavyzdžiui – profesionalus rengiančios mokyklos trūkumą bei lėlių gamybos ir jų mechanizmų kūrimo amatą išmanančių meistrų, kurių nėra kuo pakeisti, praradimą.

Diskusijos moderatorė teatrologė Ramunė Balevičiūtė: Iš kolegų, kurie lankydavosi šiame festivalyje, nuolat girdėdavau, kokia tai nepaprasta patirtis ir reikšmingas kultūros įvykis. Į tokius komentarus reaguodavau skeptiškai. Turiu prisipažinti, kad, stebėdama festivalį, jaučiuosi labai įkvėpta. Tad noriu pakviesti čia susirinkusiuosius pasidalyti mintimis apie festivalį, pasikalbėti apie lūkesčius, jų išsipildymą, festivalio įtaką Klaipėdos ir visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Klaipėdos lėlių teatro vadovė ir festivalio „Materia Magica“ direktorė Aušra Juknevičienė: Mums, dabartiniams festivalio organizatoriams, viskas prasidėjo, kaip dažnai nutinka, nuo mokytojos: lėlių teatru mus užkrėtė Jūratė Januškevičiūtė. Festivalis „Karakumų asilėlis“, 2017 m. pervadintas „Materia Magica“, organizuoti pradėtas jau 1997 metais. Mūsų su Gintare Radvilavičiūte diplominis renginys buvo antrojo festivalio organizavimas 2003 metais. Bet apie pačią pradžią, jo gimimą daugiau papasakoti galėtų kas nors iš teatro įkūrėjų. Pavyzdžiui, Salomėja Burneikaitė, kuri visą laiką buvo šalia.

Teatrologė Salomėja Burneikaitė: Klaipėdos lėlių teatras kaip reiškinys išgyveno įvairias stadijas, lyg drugelis. Pirmiausia, susibūrusi entuziastų kompanija su J. Januškevičiūte priešaky įkūrė teatrą „Pupa“. Po to buvo ilgai dirbama, siekiant surinkti studentų lėlininkų kursą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje, kurios jau nebėra. Ne visi iš šį kursą baigusių dešimties lėlininkų toliau kuria Klaipėdos lėlių teatrą ir festivalį, bet dalis šio kurso narių jau aštuoniolika metų nuosekliai puoselėja ir augina lėlių teatrą. 

Režisierius Rimas Driežis: Aušra pradėjo kalbėti apie mokytoją, Salomėja – apie mokyklą. Tikra tiesa, kad buvo pradėjusi formuotis gili, į nieką nepanaši lėlininkų ruošimo bazė Klaipėdos universitete. Viskas baigėsi didžiausiu pakilimu, kai 2016 m. „Auksinį scenos kryžių“ lėlių teatro srityje laimėjo teatrinė instaliacija „Meile, donʼt stop“. Studentų lėlininkų iš Klaipėdos spektaklis pasirodė esantis geriausias sezono darbas. Tai atskleidė ir mokyklos lygį. Po „Auksinio scenos kryžiaus“ iškart buvo padėtas tikras kryžius programai, optimizavus universitetus. Tai didelis praradimas. Yra įvairių ateities planų – Gintaras Varnas savo studentus supažindina su lėlių teatro principais, animavimu, bet tai tik asmeninė iniciatyva, sporadiški reiškiniai, niekaip neatperkantys barbariškai sugriauto įsivažiavusio proceso.

Nepamirškime, kad ir Kaune vykdavo puikių festivalių. Net jei ir atsigautų festivaliai Kaune, „Materia Magica“ vis tiek liks ypatingas renginys jau vien dėl teatrinės išminties demonstravimo kaip atsvara valstybinių teatrų išlepimo kontekste įvykstantiems barokiškai pertekliniams sprendimams. 

R. Balevičiūtė: Užčiuopėte ne vieną aktualią temą. Siūlyčiau apsistoti prie edukacijos ir mokyklos klausimo. Festivalio metu man paklausus, kokių įgūdžių reikėtų lėlių teatro kūrėjui, lėlininkė Aušra Bakanaitė sakė, kad visų pirma svarbi meilė šiai teatro rūšiai. Be meilės, entuziazmo, net altruizmo – nieko nebūtų. Greta to svarbus ir amatas, profesionalumas. Kaip jums atrodo, kuo lietuvių lėlininkai yra stiprūs, o ko reikėtų pasimokyti?

Režisierė Karolina Jurkštaitė: Kursas, kuriame mokėsi Aušra, buvo paskutinis Klaipėdoje parengtas lėlininkų kursas. Į studijų kokybę investavome kiek galėjome, dažnai net ir asmeninių resursų. Dėstėme pagal J. Januškevičiūtės sukurtą programą. Ir pačios studijavome pagal tą pačią programą, tik nežinojome, kad ji yra unikali, Jūratės sukurta. Mokėmės daug įvairių disciplinų, pavyzdžiui, vizualaus meno. Tuo pat metu Jūratė mums atvėrė kur kas platesnį, nei galėjome įsivaizduoti, lėlių teatro pasaulį. Taip pat įdiegė, kad privalome išmanyti visas lėlių teatro disciplinas. Tokioms studijoms, žinoma, reikia daug resursų: lėlių gamybai, lėlių technikai, siuvimui, skulptūrai... Įsivaizduokite, kiek žmonių reikia samdyti. Prijungus ir naujausias technologijas, lėlių teatro studijos turėtų apimti dar daugiau disciplinų. Manau, ir dabar reikia apie tokias studijas kalbėti, ypač šiuo metu, kai visur viskas taupoma, atsisakoma rankų darbo ir lėlininko amatas, profesionalumas menksta. Daug senųjų meistrų, išmanančių lėlių gamybos techniką, išeina. Mokyklos ir nuolatinio tobulinimosi poreikis tikrai didelis. Manau, visi pritars, kad jau reikia pradėti ruošti ir naująją kartą.

Mano nuomone, pats lėlių valdymo menas yra vertas atskiros diskusijos. Ar tikrai užtenka abstraktaus lėlės patampymo scenoje? Kada įvyksta lėlės atgaivinimo stebuklas? 

R. Balevičiūtė: Iš tiesų, kaip sakote, lėlių teatras yra pati tarpdiscipliniškiausia teatro rūšis. Nors esame įpratę lėlių teatrą sieti su vizualiuoju menu, festivalyje matyti pavyzdžiai liudija, kad lėlių teatras yra atviras ir šokiui, ir cirkui, ir naujosioms medijoms. Tad ir lėlininko išsilavinimas privalo būti kompleksiškas. O tai yra nemenkas iššūkis. 

R. Driežis: Gerai, kad kalbant apie lėlininkų mokyklą Lietuvoje nereikia visko pradėti nuo nulio. Klaipėdos universitete, konkrečių ugdymo procese dalyvavusių žmonių sukaupta vertinga patirtis ir jų įgyvendinta programa yra verta dėmesio. Ją tiesiog reikėtų papildyti naujausiomis lėlių teatro aktualijomis. Svarbu nepradėti visko kurti nuo nulio, tarsi nieko nebūtų buvę. Rezultatai rodo, kad reikia branginti tai, kas buvo sukurta.

Įdomu, kad nors Lietuvoje turime lėlių teatro „dievą“ Vitalijų Mazūrą, jo įtakos spinduliai ties mažąja Lietuva prigesdavo. Čia atsirado kitas švyturys – J. Januškevičiūtė, kuri savo kameriškumu, lėlių animavimo subtilumu sugebėjo oponuoti Lietuvos lėlininkų „viešpačiui“. Ji yra tas grūdas, iš kurio sudygo Klaipėdos krašto lėlių teatro ir lėlininkų originalumas ir, žinoma, mokykla. 

R. Balevičiūtė: Nenuneigdami Lietuvos lėlių teatro meistrų įtakos ir autoriteto, vis dėlto matome, kad šiuolaikinis lėlių teatras yra atviras įvairesnėms įtakoms. Lėlių teatras bei jo atvirumas eksperimentams daro įtaką ir visam scenos meno laukui. Kokiam taške Lietuvoje ir pasaulyje yra lėlių teatras ir kaip manote, kur link jis juda?

Teatrologas, Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovas Vilmantas Juškėnas: Manau, kad lėlių teatras dabar juda pačiomis įvairiausiomis kryptimis ir formos, ir turinio prasme. Žinau, kad yra nusivylusių, stebinčių lėlininko profesijos menkimą. Bet vyksta įvairiausių procesų – ir nuviliančių, ir intriguojančių.

Prieš porą metų Talino „Nuku“ teatro organizuojamame festivalyje „Treff“ susibūrėme su slovėnų ir škotų lėlių teatrų atstovais ir pradėjome kalbėti apie galimybes bendradarbiauti. Iš to ir gimė dabar vykdomas tarptautinis lėlių teatro projektas „Šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma“, kuriame dalyvauja ir Vilniaus teatras „Lėlė“. Nors šį projektą galima matyti ir kaip priemonę stebėti Lietuvos lėlių teatrą platesniame kontekste, vienas mus labiausiai suvienijusių skaudulių buvo profesionalios lėlių teatro refleksijos trūkumas. Tad šiuo projektu siekiame ir populiarinti patį lėlių teatrą, ir skatinti jaunus žmones rašyti, ir dalytis gerosiomis patirtimis.

Teatrologas Andrius Jevsejevas: Apie pasaulines tendencijas kalbėti nedrįsčiau. Žinoma, lėlių teatras, kaip ir kiti teatrai, nebūtinai savo noru išgyvena skaitmenizacijos procesus ar bando su jais kovoti. Čia lėlių teatras, turėdamas daugiau galimybių veikti dvimatėje erdvėje, praranda mažiau negu erdvinis menas, perkeltas į ekraną. Apskritai man atrodo, šis metas nėra tinkamas apibendrinimams.

Kur kas labiau norėčiau kalbėti apie kritikos problemas, apie kurias užsiminė Vilmantas. Visų pirma, nemanau, kad Lietuvoje prasminga skirti lėlių teatro, dramos teatro ar šokio kritiką, nes apie viską rašo tie patys keli žmonės. Kai 2007 m. pradėjau teatrologijos magistro studijas, apie teatrą rašė daug įdomių autorių. Dabar apie teatrą – o iš tikrųjų apie visas scenos meno rūšis – nuolat rašo vos keli kritikai. Kaip tais keliais žmonėmis pasidalyti dramos teatrui, cirkui, šokiui, lėlių teatrui? Joks surinktas kritikų kursas to neišsprendė ir neišspręs. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renkant teatrologų ir kinotyrininkų kursą daugumą studentų pavilioja kinas. Net aktyviai apie teatrą pradėję rašyti kolegos kartais savo dėmesį perfokusuoja į kiną.

Taip pat nemanau, kad kritikos problemas išspręsti gali patys kritikai, lėlininkai ar dramos teatro kūrėjai. Kita vertus, kritika, kad ir kaip žiūrėsi, yra priklausoma nuo scenos menų praktikos. Kiek praktikams reikės kritikų – tiek jų ir bus. Pastaruoju metu jaučiu, kad kritikos reikia kuo mažiau arba tik tada, kai kritikai gali būti naudingi rašydami, pavyzdžiui, rekomendacijas. 

R. Driežis: Profesionali recenzija teatrui yra būtinybė. O rekomendacijos, kurios privalo būti pozityvios, sumenkina kritiką iki labai utilitarios veiklos. Kritikos misija juk didesnė.

A. Jevsejevas: Lengva kalbėti apie misiją, turint etatinį darbą ir finansinį saugumą.

R. Driežis: Bet juk ne lėlininkai dėl to kalti.

A. Jevsejevas: Žinoma, ne. Čia juk viso lauko problema. Apskritai yra labai mažai žmonių, kurie vis dar rašo apie teatrą. Todėl suprantu, kad lėlininkams trūksta dėmesio ir su tuo šimtu procentų sutinku. Tačiau dėmesio trūksta visiems. Jo nepasidarys daugiau, jeigu vieni kitiems nepadėsim.

R. Balevičiūtė: Mano žvilgsniu, situacija neatrodo labai gera, bet neatrodo ji ir tokia dramatiška. Taip, rašančių žmonių yra mažai. Bet ir šalis yra nedidelė, ir kūryba yra aprėpiama. Tiesiog kritika yra tokia sritis, kur viską lemia asmeninis susidomėjimas. Pavyzdžiui, Aušra Kaminskaitė susidomėjo cirku ir pavertė rašymą apie šiuolaikinį cirką normalia, savaime suprantama praktika, lygiaverte su kitų scenos menų recenzavimu.

Režisierius Jonas Tertelis: Man atrodo, kad kalbant apie kritiką galioja tas pats, kas kalbant apie praktiką – reikia eiti ir daryti, o ne laukti, kol kas nors kitas ką nors suorganizuos. Manau, kritika tikrai turi iššūkių. Bet ir pačiam ne visada lengva prisiruošti skaityti recenzijas, ne visada aišku, kaip jas skaityti, kaip neįsižeisti už kritišką žodį, kaip pasiimti iš to atsiliepimo pamoką.

Festivalis „Materia Magica“ man yra lėlių teatro pasaulis. Visada džiaugiuosi čia atsiradęs, nes šis festivalis nustebina ir išmoko kažko naujo. Dramos teatre taip nutinka retai. Kitas aspektas, kuo šis festivalis ir lėlių teatras apskritai yra išskirtinis, yra tai, kad jame yra daug rankų meistrystės, kurią, kaip jau minėjote, reikia saugoti.

R. Balevičiūtė: Iš tiesų, buvimas festivalyje tikrai turi poveikį ir gali stipriai įkvėpti. Tačiau kalbai pakrypus į labiau buitinius rūpesčius, man norisi grįžti prie kūrybos. Nuostabu, kad festivalyje dalyvauja lietuvių menininkų darbai, sukurti kaimyninėse šalyse: G. Radvilavičiūtės „Virginija Wolf“, sukurta Balstogės lėlių teatre, ir K. Jurkštaitės „Aš ir mano mama“, režisuota Liepojos lėlių teatre. Įdomu būtų išgirsti apie jūsų patirtis, dirbant užsienyje.

Režisierė Gintarė Radvilavičiūtė: Dirbant Lenkijoje buvo įdomu pamatyti stiprią lėlininkų mokyklą. Kaip sistemiškai jie dirba ir mokosi klasikinių lėlių teatro technikų. Mes studijų metu daugiau ieškojome, eksperimentavome patys būdami dailininkai, režisieriai ir aktoriai. Balstogės mokykloje visų pirma yra paruošta bazė, tad visi studijuojantieji gali dirbti su lėlėmis ir tobulinti techniką. Šią mokyklą baigusiems atlikėjams nebereikia aiškinti, kaip dirbti su lėle, sakyti elementarių pastabų – jie tiesiog ima lėlę ir daro. Kita vertus, ten pamačiau, kad ir mūsų mokykla turi privalumų: mes drąsiau eksperimentuojame, nebijome klysti.

Kūrybinis procesas ten turėjo vykti labai greitai. Buvo suteiktos visos techninės galimybės ir, jei tik ko prireikdavo, iškart viskas būdavo parūpinama. Ir meistrai teatre dirba. Tai, ką galėjau padaryti Balstogėje ar Vilniaus „Lėlėje“, Klaipėdos lėlių teatre tampa labai sudėtinga, nes čia viską turime pasidaryti patys. Kadangi šioje srityje nenusimanome, viską turime atrasti. Apskritai lėlių teatre yra labai daug ieškojimų. Pavyzdžiui, lėlės išleidimas į sceną – ilgas procesas, kuriame dažnai yra ir nesėkmių.

R. Driežis: Kurdami dramos teatro spektaklį, režisieriai su aktoriais daug repetuoja. Ne tam, kad sakinius išmoktų ar iš anksto sugalvota mizanscena įsirėžtų į atmintį taip, kad kitur jau net kojos nepastatytų. Jie ieško scenos sprendimų: tą patį suvaidina ir linksmiau, ir graudžiau, ir lėčiau, ir greičiau, kol randa tinkamiausią variantą. Lėlių teatre tokia pat repeticija reikalinga su materija. Ar, tarkim, šis audinys tiks, ar reikia lengvesnio tam konkrečiam veiksmui? Tokie ieškojimai, repetavimas su medžiaga lėlių teatre būtinas. Žinoma, dirbant su tradicinėmis lėlėmis, kurių mechanizmai aiškūs, yra truputėlį paprasčiau. Bet dažniausiai vaisingiausius kūrybinius rezultatus duoda būtent tie ieškojimai. Todėl natūralu, kad materijos repetavimas užima papildomai laiko. Iš čia kyla lėlininko profesijos ir sudėtingumas, ir žavesys.

S. Burneikaitė: Ir sąnaudos: kas netiko, metei ir imi kitą...

Daugybę temų apėmusią diskusiją nutraukė intensyvi festivalio programa. Tačiau prieš išsiskirstydami Lietuvos lėlininkai ir į festivalį atvykę kritikai pasižadėjo vieni kitiems padėti, kurdami galimybes aktyvesniam, intensyvesniam bendradarbiavimui. Diskusijos moderatorė R. Balevičiūtė pokalbį reziumavo optimistiškai, pabrėždama akivaizdų žanrų ir formų ribų plėtimąsi: „Būtų galima manyti, kad taip iškyla grėsmė amatui ar kai kuriems specifiniams lėlių teatro elementams, bet man taip neatrodo: lėlių teatro įtaka didėja, jo vis daugiau atsirandant kitų teatro rūšių darbuose. Esu įsitikinusi, kad ši tendencija tik stiprės.“

Publikuota: „Teatro žurnalas“ Nr. 23