Naujienos

Aut. Kristina Karvelytė

Leonor Estrada France yra Glazge gyvenanti tarpdisciplininio teatro kūrėja. Jos spektaklio „Baladė apie senę“ (angl. „Ballad of the Crone“) premjera įvyko 2020 m. sausio 30 d. „Puppet Animation Scotland“ organizuojamame tarptautiniame lėlių teatro, vizualinio teatro ir animacijos festivalyje „Manipulate“. Pusvalandžio trukmės monospektaklis festivalio programoje apibūdintas kaip „performatyvi fizinio teatro pamoka apie ryšius, paveldėjimą ir netektį. Kulinarinis šou, mėginantis suprasti, kas mus išskiria ir sujungia. Intymi psicho-magijos dokumentika.“  Nors prie spektaklio atsiradimo prisidėjo nemažas būrys žmonių, žiūrint jį nekyla abejonių, kas yra šio mažyčio pasaulio demiurgas. Iš Peru kilusi menininkė yra spektaklio „kaulai ir mėsa“ , t.y.  režisierė, idėjos autorė bei vienintelė aktorė, iš esmės vaidinanti save pačią. Praėjus kelioms peržiūros minutėms suprantu, kad be viso šito Leonor Estrada France dar yra cantadora, t.y. senųjų pasakojimų saugotoja. Ta, kuri savo istoriją iššoka ir išgieda. Ta, kuriai jos pasakojimo medžiaga – erdvė, objektai, gestai, veido mimikos, balso intonavimas ir moduliacijos, garsai yra ne mažiau svarbu nei žodžiai.

Būtent tokia – materialia – kalba rėmėsi Antoine Artaud dar XX a. pradžioje mėginęs reformuoti pernelyg psichologizuotą vakarietišką teatrą. Materialią teatro kalbą Artaud laikė būtina sąlyga norint grąžinti teatrui pirmykštę, ritualinę jo esmę, t.y. paveikti žiūrovo sąmonę ir priversti jį išgyventi transformaciją. Mėgindamas sukurti tokią kalbą Artaud neapsiribojo teatru, jis piešė, kūrė poeziją, audio įrašus ir rašant apsaugančius arba naikinančius laiškus, kuriuos pats vadino kerais. Tolyn nuo tradicinio teatro juda ir Leonor Estrada France archajišką ritualą maišydama su kino ir animacijos principais, magišką pasaulio suvokimą su buities kasdienybe, į fizinį-vizualinį teatrą įberdama žiupsnį chaoso magijos.

„Baladės apie senę“ naratyvas yra labai paprastas. Duktė sužino, kad jos motiną užpuolė juodas šuo, kitaip mirtis. Pasiraitojusi rankoves ji imasi mitinio herojaus vertos užduoties – mėgina pakeisti motinos likimą, susikeisdama su ja vietomis. Kaip ir dera pasakai, užduočiai atlikti herojui yra duodamas raktas – spektaklyje tai yra pasakojimas motiną, kuri atėjus badmečiui savo mėsa pamaitina tris sūnus. Savo kūno aukojimas dėl vaikų tampa motinos meilę ir motinystės esmę nusakančia metafora. Absoliučios meilės išraiška – paaukoti save dėl kito. Būtent tai nori padaryti Duktė, siūlydama save juodam šuniui: „Imk vietoj mamos mano kūną, mano mėsa sultingesnė.“ Perkalbėti mirtį ji mėgina pasitelkusi nuo neatmenamų laikų moterų atliekamą ritualą – juk kiekviena mūsų yra inicijuota į ypatingo šeimyninio patiekalo gaminimo tradiciją. Ar įsivaizduojate, kad kugelio kepimas gali padėti apgauti mirtį? O kaip sužinoti, jei nepabandei? Ši nuostata tipiška chaoso magijai, teigiančiai, kad svarbiausia yra daryti ir atrinkti tai, kas veikia, o kas ne.

Ir Duktė bando. Vartais anapus kasdieninės tikrovės jai tampa ketinis puodas, į kurį lekia ir iš kurio yra traukiami įvairūs simboliai-objektai, kol galiausiai jame pradingsta pati pasakotoja. „Baladės  apie senę“ pasaulis kupinas magijos, kurią spektaklio autorė kuria pasitelkdama tokias archajiškas sąmonės keitimo technikas kaip dainavimas ir šokis, tiek ir šiuolaikines technologijas. Kino bei animacijos technikų dėka atgyja negyvi objektai, puodas tampa motinos įsčiomis, pašėlusi kėdė užsipuola Dukterį, o jai pamojus ranka kiaušinių kraitelė su kitais rakandais klusniai nukrypuoja į savo vietą. Spektaklyje netrūksta ironijos, bet kartu jis mirtinai rimtas. Čia naudojami estetiniai principai ir technikos ne tik sukuria žaismingą nuotaiką, bet veikia kaip sudėtinės archajinio ritualo dalys, padedančios pasiekti ir išreikšti pakitusios sąmonės būseną. Jos veda gilyn į pasąmonę, kur spalvos tamsėja ir tirštėja, o įprastas pasaulio suvokimas tiesiogine prasme apsiverčia aukštyn kojomis.

Būtent chaoso magijos rėmuose kulinarinis šou sėkmingai veikia kaip archainis ritualas. Spektaklio plakate druska, žalumynais, miltais išteptu veidu ir salotų vainiku pasipuošusi Leonor Estrada France atrodo kaip kulinarinio šamanizmo propaguotoja. Valgio gaminimas neabejotinai turi simbolinę prasmę, ypač jei kalbame apie tradicinį, iš kartos į kartą moterų viena kitai perduodamą receptą, t.y. jų įgūdžius ir žinias. Tokiame recepte būtinai bus slaptas ingredientas, kurio dėka patiekalas įgaus tą ypatingą skonį, o jį gaminanti moteris – unikalią tapatybę, apibrėžiamą kaip priklausymas savo giminei. Trumpai sakant, maisto gaminimas yra iniciacija. Tai ritualas, kurio dėka mergaitė yra įvedama į moterišką giminės tradiciją ir tampa jos dalimi. Štai kodėl gamindama Duktė prisimena ne tik motiną, „kurios kaulai yra trapūs“ ar močiutę, „kurios mėsa jau nukrito nuo kaulų“, bet visas moteris, su kuriomis kažkada darė valgyti ir kurių balsus iki šiol girdi. Moteris, kurių gyvenime būta kraujo ir vaikų, duonos ir kaulų. Nes mūsų atmintis siekia tiek, kiek girdime savo šaknis. Skverbiantis gilyn į pasąmonės brūzgynus, spektaklyje-rituale atkuriamas ryšys su savo ištakomis, išnyra kolektyvinės atminties simboliai ir archetipai. Viena įsimintiniausių ir baugiausių spektaklio vietų yra scena, kurioje Duktė mėgina susikurti mirtį apgausiančią kaukę, t.y. motinos veidą. Ji lipdo, formuoja ir vėl performuoja iš puodo ištrauktą pilką molio masę ir taip sukuria ištisą virtinę archajiškų gyvūniškų/vabzdiškų pavidalų, kurie gali būti suprasti kaip archetipinės Motinos dalys, pačių įvairiausių gyvybės formų vienovė.

Kita vertus, kulinarinis šou yra skirtas demonstruoti, rodyti kitiems, jis iš principo paneigia ritualo intymumą ir juda priešinga linkme - tai, kas slapta yra atskleidžiama, tai, kas yra „mano“ ar „mūsų“ parodoma kitiems. Šis elementas ypatingai ryškus spektaklyje, kurio metu nei pati menininkė, nei jos sukurtas personažas nepamiršta anapus ekrano esančio žiūrovo, atvirkščiai, labai aiškiai reflektuoja auditorijos buvimą ir nuolat į ją kreipiasi. „Baladė apie senę“ prasideda scena, kuomet priėjusi prie pat kameros Leonor-Duktė pabando užmegzti ryšį su auditorija, siūlydama atlikti trumpą magišką veiksmą. „Ar jūs ten? Taip jūs ten. Pabandykime užsimerkti ir atsidurti viename laiko ir erdvės taške“. Dėl anglų kalbos ypatumų, sunku pasakyti, ar vartojama antrojo asmens daugiskaitos forma ir tai Leonor kreipiasi į nematomus žiūrovus, ar vienaskaita ir jos personažas-Duktė į gęstančią motiną. Veikiausiai ir viena, ir kita. Nei motinos, nei žiūrovo nėra scenoje ar anapus jos. Abu suvokiami per tarpininką, kuriuo tampa skirtingos medijos ar objektai. Auditorija – per kameros akį, motiną pamatome nuotraukose, išgirstame lopšinėje, kartu su Dukra liečiame užsivilkę jos suknelę, ją simbolizuoja eilė objektų – puodas-įsčios, pyragas-krūtis, ranka glostanti Dukters veidą ir kt. Taigi, galima sakyti, kad spektaklio tema yra ne tik pastanga atkurti ryšį su motina, tačiau ir ryšio su žiūrovu sukūrimas.

Mano manymu, būtent čia eklektiška Leonor Estrada France kuriamų kerų forma gali pakišti koją ir sutrukdyti žiūrovui įsijausti į pasakojimą. „Baladė apie senę“ yra fragmentiškas spektaklis, jungiantis savyje daug priešingybių, todėl jį sudėtinga išgyventi kaip vientisą vyksmą. Ypač aiškiai tai atsiskleidžia pačioje spektaklio pabaigoje. Ilgoje scenoje, kuri yra spektaklio kulminacija, t.y. Dukters susitikimas su Sene-mirtimi, žiūrovas yra panardinamas į giliausią pakitusios sąmonės lygmenį, kolektyvinę-archetipinę pasąmonę. Tuoj pat po šios scenos seka kadras, kuriame į sąlyginę spektaklio tikrovę, t.y. ryškiai apšviestą virtuvę sugrįžusi Duktė išsitraukia mobilų telefoną ir informuoja auditoriją, kad dabar skambins mamai, patikrinti, ar kerai pavyko. Paskutinis spektaklio kadras – vaikystės nuotrauka – veikia kaip išėjimas už spektaklio ribų. Šitaip kinematografinių priemonių pagalba atskleidžiama trinarė spektaklio struktūra: iš mitinės-simbolinės tikrovės kylame į sąlyginę teatro tikrovę ir, galiausiai, realybę. Spektaklio metu šie trys, įvairiomis meninės raiškos priemonėmis išreikšti tikrovės lygai kaleidoskopiškai keičia vienas kitą ir kuria trūkčiojantį jo ritmą.

Tokia strategija puikiai veikia chaoso magijos rėmuose. Remiantis šia filosofija, asmeninę magijos sistemą galima sukurti intuityviai jungiant pačias įvairiausias tradicijas ir elementus: okultizmą ir keltų magiją, šamanizmą ir kulinariją arba popierių, rašiklį ir smilkstančią cigaretę, kaip tai darė Artaud. Viena vertus, tai suteikia visišką laisvę eksperimentuoti, siekiant keisti savo sąmonę bei išorinį pasaulį. Kita vertus, grynai asmeninio ritualo idėja panaikina galimybę pasidalinti su kitais savo unikalia patirtimi. Reikalas ne tas, kad nėra vieno recepto, kaip iškepti kugelį. Visi žinome, kad jų yra daugybė. Svarbu tai, kad žaidžiant pagal chaoso magijos taisykles, nėra galimybės pasikeisti išskirtiniu, „savo“ sukurtu receptu su kitu. Būtent tokie buvo Artaud kuriami kerai – vienkartiniai ritualai, skirti iššaukti transformacijas ir tuoj pat dingti, veikiantys patį kerėtoją ir jų adresatą, tačiau chaotiški ir nesuprantami pašaliniam stebėtojui.

Ar tai reiškia, kad Leonor Estrada France mėginimas atsidurti viename erdvės ir laiko taške su žiūrovu žlunga? Nepaisant visų aprašytų ir neaprašytų dalykų, didžiausią poveikį spektaklyje daro ne kas kita kaip dokumentika. Būtent tos kelios iš kasdienybės išplėštos akimirkos suveikia kaip trumpi tiesos blykstelėjimai ir įgauna didžiulį emocinį krūvį. Todėl svarbiau šiame spektaklyje rodosi ne tai „ką“ sukūrė Leonor Estrada France, bet „kodėl“ sukūrė. Pro įmantriai suregztą spektaklio audinį (meninės išraiškos priemonės, simboliai, technikos, estetiniai principai, visi „kas“ ir „kaip“) prasišviečia jo trapūs kaulai, t.y., „kodėl“ ir ši tiesa veikia labiausiai. Kodėl menininkė mums pasakoja apie artumą ir netektį? Kodėl reikia atlikti ritualą, jei iš anksto žinai, kad jis pasmerktas žlugti? Priežastis tokia paprasta, kad net gelia. Kaip motinos susidūrimas su juodu šunimi. Arba nuotrauka mažos mergaitės dantimis įsikabinusios į jos krūtinę.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"