Naujienos

Ariel Doron „Unboxed”

12 03 2021


„Unboxed". Nuotr. Andre Wirsig

Aut. Urtė Rimkevičiūtė

Tas jausmas, kai:

į teatrą nueini su baba ir pasibaigus spektakliui ji stovi ir garsiai, čiut prarūkytu balsu šaukia Bis, Bravo! Tuo momentu, spaudi pirštus susigūžęs, kad kiečiausias klasiokas tarp žiūrovų, už poros eilių tavęs nepažintų. Baba nuo manęs, su kislotnom kaukolytėm padabintais kerzais, skiriasi tik keletu atsakymu. Nežinau jų. Bet šiandien stoviu šalia babos.

Kūrinio autorius jau viešėjęs Lietuvoje. Lėlių teatro festivalyje „Materia Magica“ Klaipėdoje. Gal jūs jau matėte. Tačiau pati Ariel Doron matau pirmą kartą. Pasitinka gan kvailoko susireikšminusio Youtuber'io/influencer'io įvaizdis, kuris kuria atmetimo reakciją. Mano fasadinis išbujojęs intelektualus estetas atsargus. Gan garsiai teigia: „Čia bus blogai, aš aukščiau, man nepatiks.“ Ant šio kabliuko užkimbu, bet toliau, kolkas, kritiškai stebiu tai, kaip vieną iš tūpų išpakavimo video. Nepatinka niekas: apšvietimas, neįtikinanti siuntinuko dėžė, tragiškai buitiškai priklijuota etiketė imituojanti kinų eksportą. Viskas – blogai! Jau nekalbant apie aštuoniasdešimtuosius menančią aktoriaus šukuoseną, kuri pažiūrėjus iš kitos pusės gal ir būtų nuoroda į lėlių teatro marginaliąją dalį. Lėlių teatrą man ilgai puošė nelygio šleifas. Tą šleifą nekartą esu buitiškai dabinusi, dėl vaikystės traumų čia. Teatras be ambicijos. Babos. Bet šiandien labai noriu paploti, nors ant džemperio elegantiškai išraityta Punks Not Dead.

Tik aktoriui pradėjus valdyti objektą, kuris šiuo atveju yra jo ranka – sustingstu žvilgsniu, kaip mažas vaikas stebintis fokusininką. Filosofinis teatro žiūrovas – atsitraukia, kažkur paraleliai mąsto, tačiau šiuo metu žaidžiu babos virtuvėj, trumpam pabėgus iš namų, ir man žiauriai smagu. Jokios grėsmės ir tu toliau stebi šį saldainių gaminimo video Facebook‘o feed‘e. Vis dar nieko bendro su blackbox‘u neturintis reginys, o popkultūros ir reklamos strategijos. Šiaip, gal net arčiau „Mis Marple“ šeštadienio popietę, kai pachmielinga guliu pas babą ant sofos. Visiškas Chillpill'as.

Scenovaizdis yra kiekvieno iš jūsų dirbtuvės ar ofiso stalas. Visi objektai – atpažįstami ir turimi kiekvieno. Specialiuosius efektus gali pasidaryti pats. Tai tik dar vienas referencas į DIY video. Vienintelis iškrentantis iš konteksto, dėl to sužimbantis kaip svetimkūnis ir chaosą ir baimę įnešantis veiksnys – impozantiškos žirklės, tampančios Kriugerio įrankiu. Dingus veikėjui į nežinią, supranti, kad voras, kurį stebėjai valandą ant sienos – dingo ir nebežinai į kurią pusę bijoti labiau. Viskas peraugo į tokio lygio siaubo filmą, kuriame krito rankos, taškėsi kraujai, o vėliau matyt buvo išeita iš proto.

Pradeda kilti mintys apie tai, jog gyvenama extension‘ų amžiuje, o štai čia, ranka virsta ne: Samsung Galaxy, smartwatch‘u, kelių skirtingų kombainų, mašinos, vartų, teliko, svetainės dimer‘io, roboto siurblio, (roboto šuns?) pulteliais, kol galiausiai pavirsta auksinėm tapkėm. O atskirą intelektą turinčiu tikru gyvu ir minkštu draugu, vėliau priešu, o galiausiai jau nebegalėčiau pasakyti.

Spektaklis buvo suregztas tokiais elementariais klišiniais šviesos ir židinio nuotolio niuansais, kad neįsivaizduočiau, kur pripaišyti atsitiktinumą, o kur – tiesiog geras įrankių naudojimas. Baba sakė: „Kad pradėtumei ir ištiesų galėtumei paišyt, kaip Picasas pradžioje reikia paišyti, kaip Rafaeliui.“ Neįsivaizduoju ar čia tas atvejis, nesu mačiusi kitų šio autoriaus darbų, tik nuotrupas. Nuoširdžiai žaidžiau kartu visą spektaklį ir ignoravau krentančių objektų skleidžiamus garsus, nes tai buvo ant tiek paprasta, genialu, smagu, ir neįpareigojo, kad šį darbą pasikabinčiau ant sienos, neparduočiau ir palikimu palikčiau mylimiausiam anūkui.

Pats įvaizdis primena komišką amerikiečių siaubo filmą „Return of the Killer Tomatoes!“ ir būdamas toks (pa)prastas referencas, man jis šneka apie tobulą sintezę su mainstream‘u ir tuo būtent šiam reikalui priklausančiu noru eiti prieš jį. Oi, kaip visada žavi. Viskas. Man jau penkiolika, pasidedu ant stalo, kartu su Rodriguez‘o filmografija ir esu pasiryžusi aiškintis iki paryčių „menas čia ar ne“.

Mano giliu įsitikinimu, šis kūrinys, apsimesdamas paviršutiniškiausiu žaidimu su kečupu paliečia jautriausias temas. Apie vienišumą, apie baimę įsileisti naujienas, apie savęs (pri)pažinimą, apie meno paprastumą ir apie žmogišką santykį jo atpažinime. O šias temas suprasti – nebūtina būti menotyros phd. Kviesčiau pažiūrėti visus. Pažaiskit truputį! O pažiūrėję atsikąskit žalios sasiskos, pas babą – galima. Klasiokai ir mama nemato.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba