Naujienos

Autorius: Leino Rei

Vertė Agnė Šorienė

Viename seminare, vykusiame prieš porą metų Suomijoje surengtame Tarptautinio lėlių teatro festivalyje, kuriame dalyvavo lėlininkai, režisieriai ir festivalio organizatoriai iš įvairių Europos šalių, besikalbant ūmai paaiškėjo, kad tiek Šiaurės, tiek Baltijos šalyse nebelikę lėlių teatro universitetinių programų. Daugumoje šių šalių būta mokyklų, skirtų konkrečiai šiai disciplinai, kai kurios iš jų nustojo veikti dar visai neseniai. Lėlių teatrai vis dar veikia, reguliariai rengiami tarptautiniai festivaliai. Žinoma, išskirtinai lėlinių pastatymų ir festivalių vis mažėja; vis stipriau įsigali vizualinio teatro pastatymai ir festivaliai, ir lėlių teatras belieka tik viena iš dedamųjų. Neišvengiamai kyla klausimas: ar lėlių teatrui įmanoma išlikti tvaria nepriklausoma disciplina, jei ateinančiai kartai stinga formalaus išsilavinimo?

Akivaizdu, kad lėlių teatras jau kurį laiką išgyvena didelį pokytį, tad svarbu apsibrėžti esamą situaciją ir aptarti šios teatro šakos ateitį. Šio tyrimo tikslas – apžvelgti esamą lėlių teatro padėtį regione ir pakviesti diskusijai apie tai, kaip lėlių teatro kūrėjai ir atlikėjai gali patys griebti vadeles į savo rankas ir pasukti šios šakos ateitį norima linkme. Toliau pateikiamoje apžvalgoje siekiama paanalizuoti lėlių teatrą vizualiojo teatro kontekste ir panagrinėti vizualųjį teatrą iš lėlių teatro perspektyvos.

Rengdamas Šiaurės ir Baltijos šalių situacijos apžvalgą, paprašiau lėlių teatro bendruomenės atstovų iš Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Latvijos, Lietuvos ir Estijos atsakyti į kelis klausimus apie lėlių teatro istoriją ir specialistų rengimą savo šalyje ir papasakoti apie esamą padėtį bei ateities perspektyvas. Respondentai yra aktyvūs lėlių teatro lauko dalyviai, daugelis jų šioje srityje pradirbo ne vieną dešimtmetį ir tęsia veiklą iki šiol. Į mano klausimus atsakinėjo Merja Pöyhönen, suomių režisierė, dėstytoja ir Suomijos UNIMA tarybos narė; Helena Nilsson, Švedijos Stokholmo Lėlių teatro ir Tarptautinio lėlių teatro festivalio „Pop Up Puppets“ meno vadovė; Anne Helgesen iš Norvegijos, dėstytoja, teatrologijos doktorantė ir tarptautinio lėlių teatro festivalio „Figurfesttspilllene i Tonsberg“ meno vadovė; Girtis Šolis iš Latvijos, režisierius, aktorius ir dėstytojas; Vilmantas Juškėnas, Vilniaus „Lėlės teatro“ meno vadovas; ir Taavi Tõnisson, Estijos „Noorsooteatr“ („Jaunimo teatro“) režisierius ir aktorius.

Norėdamas apsibrėžti šiam regionui aktualias lėlių teatro temas, apklausiamiesiems uždaviau aštuonis klausimus (temas) pamąstymui apie teatro lauką jų šalyse:

- Trumpai nupasakokite lėlių teatrų istoriją ir esamą padėtį

- Glaustai apžvelkite lėlių teatro edukacijos istoriją

- Apibūdinkite esamą universitetinių lėlių teatro programų padėtį

- Kodėl lėlių teatro mokyklos nyksta Šiaurės ir Baltijos šalyse?

- Ar, jūsų manymu, vis dar reikia profesionalių, studijas baigusių lėlininkų?

- Šiuolaikinis lėlininkas – koks jis?

- Ar lėlių teatro išgyvenami pokyčiai yra tragedija ar organiškas teatro vystymasis?

- Kaip įsivaizduojate lėlių teatro vietą bendrame teatro kontekste po dvidešimties metų?

Dabar pereisime prie išvardytų temų aptarimo, patyrinėsime atsakymus ir sulyginsime padėtį skirtingose šalyse.

Lėlių teatro istorija

Lėlių teatro šaknys Šiaurės-Baltijos regiono šalyse išties nusipelno atskiros apžvalgos. Jo tradicijos siejasi su tautosaka ir religiniais įsitikinimais bei marionečių teatro išplitimu Vakarų Europoje XVII a. pradžioje. Reikia paminėti ir gastroliuojančius XIX a. lėlininkus, naudojusius ant rankos užmaunamas lėles, šešėlių lėles ir mechanines figūrėles, nes jie taip pat turėjo įtakos vėlesniam šios disciplinos vystymuisi Skandinavijos ir Baltijos šalyse. Tačiau šioje apžvalgoje apsiribosime vien profesionaliu lėlių teatru ir jam reikalingu išsilavinimu.

Remdamiesi apklaustųjų pateiktais atsakymais apie lėlių teatro istoriją gimtojoje šalyje, išskirsime svarbiausius įvykius ir išdėliosime juos chronologine seka. Nors aptariamus regionus penktajame-dešimtajame pereito amžiaus dešimtmetyje skyrė Geležinė uždanga, lėlių teatro padėtis šiuo laikotarpiu buvo labai panaši, tuo pačiu metu išgyventa daugybė inovacijų ir transformacijų, nepaisant nei režimo, nei valstybės valdymo formos.

Iš mūsų aptarinėjamų Skandinavijos šalių Norvegija išsiskiria ilgiausia profesionalaus lėlių teatro tradicija – profesionali veikla čia prasidėjo dar 1918 m. Platus norvegiško lėlių teatro spektras ir jo tąsa nulėmė tam tikrą dėsningumą: beveik kiekvienas pirmosios XX a. pusės dešimtmetis išsiskiria specifiniu teatru, aprėpiančiu ir lėlių teatro veiklą:

* 1908-1918 m. – literatūrinis kabaretas „Chat Noir“ Kristianijoje (Osle). Lėlių teatro pasirodymai buvo svarbi kabareto programos dalis 

* 1927-1936 m. – Lilehamerio Artistų Jaunimo teatras; nuo 1937 m. iki 1942 m. bibliotekos teatras, rengęs pasirodymus Griunerlokos bibliotekoje Osle;

* 1948 – 1954 m. – rašytojas Agnaras Mykla su žmona, vaizduojamųjų menų atstove Jane Mykla, vadovavo privačiam, pačių įsteigtam Norvegijos lėlių teatrui.

Iš Baltijos šalių Latvija pirmoji įsteigė profesionalų lėlių teatrą. Lėlių teatro pradžia Latvijoje siejama su trečiuoju XX a. dešimtmečiu. Viena garsiausių pavardžių šioje srityje yra Ivanas Rudenkovas, lėlininkas, kuris po Pirmojo pasaulinio karo persikėlė į Latviją ir ėmė rengti pasirodymus. Jis labiausiai pagarsėjo marionečių spektakliais vaikams ir suaugusiesiems.

Ketvirtasis ir penktasis dešimtmečiai Baltijos regione buvo labai intensyvūs – šiuo laikotarpiu lėlių teatrą atrado profesionalūs, pusiau profesionalūs ir mėgėjų teatrai.

Estijoje profesionalus lėlių teatras susidomėjimo sulaukė 4-ojo deš. pradžioje, kai į terpę įsiveržė pora pusiau profesionalių lėlių teatrų.1935 m. sudrebino neeilinis įvykis: didžiuosiuose Estijos miestuose pasirodymus surengė legendinis čekų teatro profesorius Josefas Škupa su savo marionečių teatru. Škupa buvo tikra savo meto legenda, 1933-1957 m. ėjęs UNIMA (Union Internationale de la Marionnette – Tarptautinė lėlininkų asociacija) prezidento pareigas. Pirmąją gastroliuojančia profesionalaus teatro trupę, Estijos Dramos teatro (1936-1944) lėlininkų trupę, įkvėpė Škupos viešnagės. 

Tuo pačiu metu galima pastebėti ir aktyvesnį susidomėjimą lėlininkyste Latvijoje: Lėlių teatro režisierius Herbertas Lykumas vienus metus (1935-1936) statė vaikų pasirodymus Dailės teatre. 

Lietuvoje taip pat prasidėjo svarbus pokyčiai: profesionalaus lietuviakalbio lėlių teatro pradžia galima laikyti 1936 m., kai pagarsėjęs Lietuvos dailininkas Stasys Ušinskas atidarė Lėlių teatrą Kaune. Ušinskas taip pat sukūrė ir pirmąjį lėlių filmą, „Storulio sapnas“ (1938 m.) ir parašė pirmąją knygą apie lėlių teatrą – „Lėlių ir kaukių teatras“.

Šiuo laikotarpiu Vilniuje veikė dar keli lėlių teatrai: 1933-1941 m. Vilniaus Žydų lėlių teatras „Maidim“; 1937-1941 m. „Bajka“ ir Vilniaus lėlių teatras (Wilenski Teatr Łątek); profesionalų lėlių teatrą Lietuvoje toliau plėtojo Mykolė Krinickaitė, 1941-1944 m. vadovavusi lėlių teatro trupei Vilniaus „Vaidilos“ teatre.

Galima tik įsivaizduoti, kokią įtaką lėlių teatro vystymuisi ir populiarumui būtų turėjusi stabilesnė politinė padėtimis paties jo bumo metu. Tačiau taip jau nutiko, kad pirmuosius žingsnius Estijoje žengiantis lėlių teatras atsidūrė tikroje politinėje sumaištyje. Saujelė lėlininkyste susidomėjusių aktorių ir režisierių išsiskirstė po skirtingus teatrus, po kuriuos keliavo nuolatinius pertvarkymus išgyvenantis lėlių teatras: 1944 m. lėlių teatras buvo prijungtas prie Nacionalinio jaunimo teatro; 1948 m. lėlininkų trupė grįžo atgal į Estijos dramos teatrą, kur veikė iki 1951 m.; Viljandžio Ugalos teatras (1948-1951) ir Kuresarės teatras (1949-1951) taip pat trumpam buvo įgudę rodyti lėlių spektaklius.

Įdomu stebėti, kaip per tokį trumpą, bet įvykių gausų laiko tarpą nacionaliniai Baltijos šalių teatrai, lyg susitarę, sutelkia kone visos šalies profesionalius lėlininkus po vienu stogu, tampa šio tipo teatro pažibomis tiek namuose, tiek užsienyje ir virsta stambiausiais teatrais, kurių svarba neblėsta iki šių dienų.

Profesionalus lėlių teatras Latvijoje (Latvijos lėlių teatras) buvo įkurtas 1944 m., su valstybės parama, ir iki pat 1989 m. išsilaikė vieninteliu tokio tipo teatru šalyje. Panašus teatras buvo įsteigtas ir Estijoje 1952 m., kai atsidarė Nacionalinis Estijos lėlių teatras (dabar – Estijos jaunimo teatras, Noorsooteater), kuriam vadovavo aktorius, šokėjas ir lėlininkas Ferdinandas Veike. Kauno Nacionalinis lėlių teatras buvo atidarytas Lietuvoje 1958 m.

Tuo pačiu metu pokyčiai vyko ir už Geležinės uždangos, taip pat ir Skandinavijoje – 6-ajame deš. susikūrė ne vienas ilgaamžis teatras. Dėl socialinės demokratinės kultūros politikos Norvegijoje įsisteigė nacionalinis gastroliuojantis teatras. Dešimtmečiui baigiantis, Olso teatrus ištiko krizė, per kurią teko susijungti Folketeatret ir Det Nye teatrui – jie virto Olso Nye teatru. Lėlių teatras buvo pervadintas Oslo Nye lėlių teatru. Jis veikia iki šių dienų.

Norvegų sprendimai greičiausiai padarė įtaką kitiems kaimynams skandinavams, o galimai nuvilnijo net iki Baltijos šalių. Vienaip ar kitaip, seniausias Švedijos lėlių teatras, Marionetteatern, buvo įkurtas 1958 m. (tais pačiais metais kaip ir Kauno Nacionalinis lėlių teatras). Jį įkūrė legendinė teatro figūra, Michaelis Meschke, davęs pradžią šiuolaikiniam lėlių teatrui. Keletas lėlių teatrų išsivystė iš Marionetteatern, ir daugybė metų tai buvo vienintelė vieta, kur buvo galima studijuoti lėlininkystę. Meschkes veikla turėjo didelį poveikį tiek Švedijos, tiek Suomijos teatrui – pastarojoje paskutiniame XX a. dešimtmetyje jis pirmasis ėmė dėstyti lėlių teatro studijas universitetiniu lygiu.

Aštuntasis dešimtmetis buvo labai reikšmingas: pirma, 1971 m. atsidarė Vilniaus lėlių teatras (dabar – Vilniaus „Lėlės“ teatras) – antras tarp seniausias tradicijas puoselėjančių teatrų. Tuo pat metu Norvegiją pasiekė nepriklausomo teatro judėjimas, kurio reikšmingą dalį sudarė lėlių teatras. Riksteatret įkūrė lėlininkų mokyklą 1975 m. ir trupė netrukus pradėjo gastroliuoti. Teatras ir trupė veikė iki 2010 m., ir padedami laisvai samdomų menininkų, kartkartėmis vis dar rodo spektaklius.

Aštuntajame dešimtmetyje profesionalus teatras buvo įsteigtas ir Suomijoje. Šiuo laikotarpiu buvo nustatyta valstybinės paramos sistema ir atsidarė penki nauji lėlių teatrai. Du iš jų užsidarė dešimtajame dešimtmetyje, tačiau trys veikia iki šiol kaip nedideli valstybiniai teatrai: Nukketeatteri Sampo Helsinkyje, įkurtas 1977 m., Teatteri Hevosenkenkä, Espe, įkurtas 1972 m. ir Teatteri Mukamas, Tamperėje, įkurtas 1979 m.

Aštuntajame dešimtmetyje Švedija taip pat džiaugėsi lėlininkystės aukso amžiumi: „Šiuo metu labai sunku rasti lėšų naujam teatrui įkurti. Bet aštuntajame dešimtmetyje viskas buvo kitaip, tuomet radosi teatrai, kurie dabar jau užsidarę.“ (Nilsson, 2021)

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje pūstelėjo nauji vėjai, įgavę pagreitį devinto dešimtmečio pabaigoje. Panevėžio lėlių vežimo teatras atsidarė 1986 m. (savo veiklą pradėjo kaip mėgėjų teatras, vėliau tapo pusiau profesionaliu, o šiuo metu veikia kaip miesto teatras); Klaipėdos lėlių teatras (veiklą pradėjo 1991-1992 m. Klaipėdos universitete, teatru tapo 2000 m.); Vilniaus Stalo teatras (nepriklausomas daiktų teatras, 2004 m.).

Išsivadavus iš sovietų okupacijos ir atsidarius sienoms, lėlių teatrai patyrė stimulo efektą. Naujai nepriklausomybę išsikovojusioje Latvijoje įkurti keli privatūs teatrai: Liepojos lėlių teatras (miesto municipalinė institucija), įkurtas 1989 m.; Keliaujantis Liepojos lėlių teatras (privatus teatras), įkurtas 1994 m.; Umka.lv (nepriklausoma grupė), įkurta 2004 m.; be jų dar yra ir kitų privačių lėlininkų ir lėlių teatro grupių, bet jie paprastai neturi profesionalaus išsilavinimo.

„Dešimtasis dešimtmetis Norvegijos lėlių teatrui buvo tikras klestėjimo metas. Jis sulaukė didelio pripažinimo, tad ir valdžia negailėjo lėšų lėlių teatrų veiklai. Lėšos buvo skirstomos daugiausia esamoms įstaigoms.“ (Helgesen, 2021 m.)

Esama lėlių teatro padėtis

Jei pažiūrėtume į dabartinę situaciją Skandinavijos šalyse, Norvegijoje devintajame dešimtmetyje buvo maždaug 30 nepriklausomų lėlių teatro grupių, šis skaičius nekito iki 2000 m, tačiau dabar jų kiekis dar labiau išaugęs. 

„Šiuo metu Norvegijoje lėlių spektaklius stato 60 nedidelių privačių teatrų. Tačiau daugybė teatro įstaigų, gavusios investicijų lėlių teatrui, šios šakos atsisakė (Riksteatret, Agder Teater ir Hordoland teatras).“ (Helgesen, 2021 m.)

Šiuo metu Suomijos teatro padangėje dominuoja privatusis sektorius. Maždaug 100 profesionalių lėlininkų dirba pagal laisvai samdomų darbuotojų sutartis, veikia 10-20 privačių teatrų.

Laisvai samdomi lėlininkai laisvai juda tarp skirtingų teatrų projektų, daugybė spektaklių pastatyta bendradarbiaujant su dramos teatrais.

„Nepriklausoma veikla ėmė skleistis teatro padangėje, nes valstybinė paramos sistema naujų teatrų nepriima. Suomijoje išsilavinimą turintys lėlininkai labai retai gauna ilgalaikio darbo galimybes arba pareigas. Dėl to dauguma išsilavinusių menininkų dirba kaip laisvai samdomi darbuotojai ir kuria nuosavas įmones, dažniausiai neregistruotas grupes. Antrajame XXI a. dešimtmetyje nepriklausomi teatralai ėmė skirstytis į profesines asociacijas ir organizacijas, didžiausias tokios veiklos pasiekimas buvo „Aura of Puppets“ atsiradimas (maždaug 70 narių).“ (Pöyhönen, 2021)

Švedijos UNIMA yra įregistravusi dvidešimt penkis lėlių teatrus. Kai kurie iš jų šiuo metu yra sustabdę veiklą, kai kurie – saviveiklininkai, kiti – pusiau profesionalios grupės. Maždaug 12-a iš jų veikia aktyviai ir profesionaliai dirba ištisus metus. Trupės pasiskirsčiusios po šalį, jų apimtis varijuoja nuo 1-2 iki 4-5 narių.

Laisvai samdomi darbuotojai migruoja tarp skirtingų teatrų ir skirtingų užduočių. Kuo toliau, tuo rečiau pasitaiko stabilių pareigų. Švedijai stinga privačių ir valstybinių lėlių teatrų sistemos.  

„Įsitvirtinę teatrai reguliariai gauna paramą iš valstybės ir (arba) savivaldybės. Stipendijomis taip pat apdovanojamos konkrečiam projektui susibūrusios grupės. Per pastaruosius dešimt metų lėlių teatro grupių šalyje ženkliai sumažėjo. Taip atsitiko dėl to, kad individualių teatrų vadovai paseno ir apleido profesiją dėl senatvės. Šiuo metu labai sunku rasti lėšų naujam teatrui įkurti. Bet aštuntajame dešimtmetyje viskas buvo kitaip, tuomet radosi teatrai, kurie dabar jau užsidarę.“ (Nilsson, 2021)

Šiuo metu Estijoje valstybinę paramą gauna tik vienas profesionalus lėlių teatras – Estijos jaunimo teatras. 

„Šiandieną visą dėmesį skiriame skirtingų teatro formų elementų kombinavimui. Daugybė mūsų spektaklių naudoja dramos teatro, vizualiojo teatro, lėlininkystės, fizinio teatro ir multimedijos teatro elementus.“ (Tõnisson, 2021)

Estijoje esama kelių smulkių saviveiklininkų lėlių teatrų, veikiančių kaip privatūs teatrai, retais atvejais pasitaiko ir profesionalių lėlių spektaklių bei lėlių panaudojimo kituose Estijos teatrų pastatymuose. 

Lietuvoje šiuo metu veikia daugiau nei 10 lėlių teatrų: „Per pastaruosius dešimt metų profesionalių lėlių teatrų skaičius nesikeitė. Buvo keletas įdomių apraiškų įprastinio teatro trupėse, kai spektakliuose buvo panaudoti lėlininkystės elementai, bet tai neišvirto į rimtesnę tendenciją.“ (Juškėnas, 2021)

Nors pastarieji įvykiai byloja apie lėlių teatro išgyvenamus sunkius laikus, istorijoje pastebimi dėsningumai leidžia manyti, kad viskas vyksta bangavimo – pakilimų ir atoslūgių – ritmu. Kadangi šiuo metu labiausiai koncentruojamės į aukštesnįjį išsilavinimą lėlininkystės srityje, verta prisiminti, kad profesinė veikla visada siejasi su mokymu ir atvirkščiai.

Lėlininkystės mokymo istorija

Universitetinio lygmens lėlininkystės studijų istorija tiek Baltijos, tiek Šiaurės šalyse nėra ilga. Iškart krenta į akis tai, kad palyginus su ilgalaikės lėlininkystės tradicijos šalimis (Rusija, Prancūzija, Lenkija, Čekijos respublika ir t. t.), kur tiek lėlininkystė, tiek lėlių teatro mokykla giliai įleidusios šaknis į vietinę kultūrą, Baltijos ir Šiaurės šalyse lėlininkystės studijų istorija kur kas trumpesnė, ir dėl to galimai patyrė daugiau pertrūkių.

Ilgiausia lėlininkystės studijų tradicija šiame regione gali pasigirti Latvija, per penketą dešimtmečių išugdžiusi penkias lėlininkų laidas.

„Pradedant 1971 m., Jazepo Vytuolio konservatorija išleido du būsimų lėlių teatro aktorių kursus (studijas jie baigė 1975-ais ir 1984-ais). 1990 m. buvo įkurta Latvijos kultūros akademija, kuri šias funkcijas perėmė. Ji išleido lėlininkų laidas 1996-ais (trečias kursas), 2005-ais (ketvirtas kursas) ir 2019-ais (penktas kursas. Latvijoje niekad nebuvo lėlių teatro režisierių kurso, šios studijos vyko užsienyje (Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje).“ (Šolis, 2021)

Be Latvijos, ilgesne šios srities studijų tradicija pasižymi ir Norvegija.

„Nacionalinis gastrolių teatras buvo du kartus atidaręs lėlininkystės mokyklą (siūlė trejų metų trukmės programas – L. R.), pirma 1975-ais, po to – 1990-ais. Ugdymas buvo orientuotas į praktiką ir teatro įstaigos poreikius.

Lėlininkystės akademija, atsidariusi 1991-ais, buvo universiteto kolegija. Joje buvo dviejų krypčių profiliai: vienas skirtas aktoriams ir vienas – scenografams ir lėlių gamintojams. Akademijos direktorė buvo Mona Wiig. Studijos buvo daugiausia orientuotos į projektus su kviestiniais dėstytojais iš tarptautinės lėlių teatro bendruomenės.“ (Helgesen, 2021)

Lietuvoje lėlininkystės studijos vyko taip pat padrikai. Nuoseklios lėlininkų ugdymo tradicijos nėra, tačiau Vilniuje visgi buvo išleisti du lėlininkų kursai: „Vilniuje veikianti Lietuvos muzikos ir teatro akademija, pagrindinė mokymo įstaiga, rengianti teatro profesionalus (čia mokosi būsimieji teatro ir kino aktoriai, režisieriai, scenaristai ir teatrologai) kelis kartus bandė ruošti dramos aktorius ir lėlininkus, tačiau tik du aktorių ir lėlininkų kursai buvo sėkmingi ir prisijungė prie lėlių teatro veiklos 1979-ais ir 2010-ais). Daugiausia jie buvo ruošiami kaip dramos aktoriai, bet su tam tikra „lėlių teatro“ pakraipa.“ (Juškėnas, 2021)

Įdomu tai, kad dešimtajame dešimtmetyje net keliose šalyse iškilo profesinio mokymo klausimai. Latvija po dvidešimties metų nusprendė imtis pokyčių mokymų srityje. Žiūrint į platesnį kontekstą, simboliška ir tai, kad Norvegijoje tuo metu susiklostė ypatinga situacija su lėlių teatru – dėl jos vizualusis teatras prarijo lėlių teatrą.

Anne Helgesen: „1998-ais mokykloje įvyko perversmas. Buvo pasamdytas naujas direktorius, kuris lėlių teatrą (figureteatr) laikė vizualiniu teatru, kurio aktoriai laikomi lėlėmis (figure). Studentams buvo paaiškinta, kad tai – nauja ir šiuolaikiška lėlių teatro forma. Seniesiems lėlininkams buvo priklijuota „senamadiškų“ etiketė. Taip tarp studentų ir įsitvirtinusių Norvegijos lėlininkų atsivėrė gili praraja. Mokykla pasikeitė pavadinimą ir turinį ir šiuo metu vadinasi Scenos meno akademija.“ (Helgesen, 2021)

Kol Latvija su Norvegija perstruktūravo esamas mokyklas, o buvusias mokyklas prijungė prie naujų aukščiausio rango organizacijų, Suomijoje ir Švedijoje  buvo paskelbtos pirmosios universitetinio lygmens lėlininkystės programos. Suomijai pavyko sukurti sisteminę edukacinę programą, kuri gyvavo ir nesiliovė tobulėjusi ištisus dvidešimt metų.  

„Turku taikomųjų mokslų universitetas 1999-2018-ais siūlė ketverių metų bakalauro programą. Kas du metus būdavo priimama po 10-15 studentų ir visi jie išeidavo tuos pačius bendrus dalykus: lėlės valdymas, režisūra, lėlių gaminimas ir t. t. Bėgant metams, šią bakalauro programą iš viso baigė maždaug 100 studentų. Prieš atsirandant Turku mokyklai, dešimtajame dešimtmetyje būta ir trumpesnių kursų bei profesinio mokymo, vieną trejų metų kursą Turku menų ir komunikacijos mokykloje vedė net pats Michaelis Meschke iš Stokholmo Marionetteatern (1994-1997).“ (Pöyhönen, 2021)

Pakilimas Švedijoje netrūko nuslūgti, tačiau vis tiek spėta palikti įspaudą universitetiniame lėlininkų rengime. Dešimtajame dešimtmetyje Dramos institutas išleido dvi lėlių teatro programos laidas. „Šį kursą, prieš jį panaikinant, iš viso spėjo baigti aštuoni studentai. Prieš tai Marionettenteatr daugybę metų siūlė įvairius išsilavinimo variantus – tiek tradicinio mokymosi, tiek pameistrystės formomis.“ (Nilsson, 2021) 

Nors pastaruoju metu netyla kalbos apie tai, kad šiuolaikinis lėlininkas turėtų būti universalus aktorius, susipažinęs su skirtingo tipo teatru, Klaipėdos universitetas išmėgino šią galimybę jau prieš keletą metų. „Prieš dešimt metų dar buvo kažkokios vilties, kad Klaipėdos universitete galėtų atsirasti nauja lėlininkų ruošimo mokykla, nes buvo bandoma (nuo 1991 m.) ruošti lėlininkus kaip daugiafunkcius menininkus – aktorius, režisierius ir scenografus. Dvi lėlininkų laidos sėkmingai prisijungė prie Klaipėdos lėlių teatro (2000-aisiais ir maždaug 2012-2014-ais), tačiau prieš porą metų universitetų reformos lėlininkų ruošimui Klaipėdoje padarė galą.“  (Juškėnas, 2021)

„Deja, Estija stokoja nuoseklaus ir nuolatinio universitetinio lygio išsilavinimo lėlininkystės srityje. Pirmasis Estijos Nacionalinio lėlių teatro režisierius, Ferdinandas Veike, įkūrė studiją jauniems žmonėms, besidomintiems lėlių teatru. Keli jos absolventai tapo šio teatro aktoriais.“ (Tõnisson, 2021)

Žinoma, sovietinės eros laikais galimybės buvo ribotos, tad tuo metu aukštąsias lelininkystės studijas Peterburge ėjo vos keli lėlių teatro „patriotai“. Estijai atgavus nepriklausomybę, o ypač šio amžiaus pradžioje, mokslų spektras praplatėjo.

„Prieš 15 metų Estijos muzikos ir teatro akademijoje buvo magistro kursas, skirtas lėlininkystei, ten studijavo keli mūsų aktoriai. Dauguma profesionalių Estijos lėlininkų ir lėlių teatro režisierių studijavo užsienyje (Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Čekijos respublikoje ir t. t.)“ (Tõnisson, 2021) 

Keturių lėlininkų, baigusių studijas Valstybiniame Rusijos teatro meno institute, prisijungimas prie teatro antrojoje pirmo dešimtmečio pusėje buvo tikras gaivaus oro gurkšnis. 

Tą patį galima pasakyti ir apie 2009-uosius, kai estų studentų grupelė buvo nusiųsta į Turku taikomųjų mokslų universitetą Suomijoje, iš kurių keli vėliau įsidarbino dabartiniame Estijos jaunimo teatre.

Apibendrinant galima sakyti, kad Baltijos ir Šiaurės šalyse universitetinio lygio lėlininkystės srities išsilavinimas iš esmės buvo labai padrikas, o lėlininkų ir režisierių išsilavinimą bendrai paėmus sudaro specializuoto išsilavinimo, įprastinio dramaturginio parengimo, dirbtuvių, trumpos trukmės kursų ir darbe įgytų įgūdžių derinys.

Esama situacija išsilavinimo galimybių klausimu

Kaip matyti iš anksčiau pateiktos informacijos, visos specialybės, regione siūliusios universitetinio lygio lėlininkystės srities išsilavinimą, jau užsidariusios. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mokyklos nenutraukė veiklos visiškai, o ieškojo būdų, kaip integruoti lėlininkystę į kitas disciplinas.

Suomija: „Teatro studentai Turku taikomųjų mokslų universitete vis dar turi keletą lėlių teatro kursų. Tačiau šiuo metu daugiau jokio profesinio parengimo nėra, nors iš teatro studentų jaučiamas didelis susidomėjimas lėlių teatru ir jo dalykais. Programa buvo panaikinta kaip tik tuo metu, kai  nauja išsilavinusių lėlininkų karta ėmė skintis kelią į sėkmę ir pristatinėti lėlių teatrą kaip įdomią ir šiuolaikišką meno formą.“ (Pöyhönen, 2021)

Norvegija: „Norvegijoje nebeliko universitetinio lygmens lėlininkystės studijų. Teatro studijos Nord universitete remiasi Lecoq mokykla ir kartais pasiūlo su lėlių teatru susijusių kursų. Oslo-Met turi pusės metų lėlių teatro kursą, kuris įeina į mokytojų rengimo programą estetiniais klausimais. Ir nors tai nėra menininkų parengimo programa, nauji norvegų lėlininkai renkami būtent iš šio kurso. Aišku, kad jo toli gražu negana!“ (Helgesen, 2021)

Švedija: „Politechnikos mokykloje, kuri specializiuojasi amatų srityje, norintieji gali tapti pameistriais ir per metus išmokti gaminti lėles. Šiuo metu daugiau jokių nuolatinių lėlininkystės rengybos programų Švedijoje nėra.

Lėlių teatras visai nedėstomas šalies teatro, mimų, šokio ar cirko mokymo įstaigose.

Nepaisant to, šių įstaigų studentai neretai baigiamiesiems darbams pasirenka projektus, apimančius lėlių teatrą, ir tada supranta, kad neturi nei žinių, nei instrumentų, todėl kreipiasi pagalbos į, pavyzdžiui, Marionetteatern.“ (Nilsson, 2021)

Švedijos pavyzdys gerai iliustruoja esamą padėtį: jei mokyklose tokios žinios neteikiamos, nukenčia tęstinumas ir žinių perdavimas esamiems specialistams. Svarbu pabrėžti tendenciją integruoti lėlių teatro kursus į bendrą dramos aktorių rengybos programą. Tai logiškas žingsnis, turint omenyje, kad jau kuris laikas klasikinis slemo teatras baigia susilieti su vizualiniu teatru, įskaitant ir lėlių, daiktų ir materialiojo teatro elementus. Lėlių teatrui, kuris pateikia pasakojimą per vaizdinius, nereikėjo žengti tokio didelio žingsnio, kad taptų vizualiniu teatru, nes jis visą laiką buvo formos teatras. Tad teatrai nebūtinai labai skiriasi vienas nuo kito, nes akivaizdu, kad dramos aktorius iš lėlininko gali išmokti įgūdžių, kurių iki tol neturėjo savo arsenale.

Paskutinio Latvijos lėlių teatro studijų kurso vadovas, Girtsas Šolis: „Kas liečia specializuotą mokyklą ir edukacijos sistemą, teko kelis kartus diskutuoti dėl lėlių teatro pagrindų kurso, kuris truktų mažiausiai metus, įtraukimo į dramos aktorių rengimo programą. Ir ši mintis sudomino Latvijos Kultūros akademiją. Dabartinis Liepojos Pedagoginės akademijos aktorių kursas buvo surinktas specialiai Liepojos teatrui. Mano nuostabai, ji siūlo lėlių ir (bendras) daiktų teatro studijas, kurias galima baigti per vienus metus.“ (Šolis, 2021)

Tas pats pastebima ir Estijoje: „Dabartiniai dramos aktorystės studentai, besimokantys Estijos Muzikos ir teatro akademijoje turėjo metus trukusį lėlių teatro kursą, kurį vedė Estijos Jaunimo teatro meno vadovas Mirko Rajasas. Prieš kelis metus, musų teatrui bendradarbiaujant su Rusų dramos teatru, buvo sukurtas vaidybos kursas Tartu universiteto Viljandžio Kultūros akademijoje, kur dalis studijų buvo skirta lėlininkystei. Ketverių metų trukmės studijų metu paskaitas skaitė kviestiniai lektoriai ir specialistai iš įvairiausių pasaulio šalių.“ (Tõnisson, 2021)

Tačiau šiam laikotarpiui taip pat būdinga jungti skirtingas disciplinas, kad jaunieji studentai galėtų susipažinti su lėlių teatru. Štai pavyzdys iš Lietuvos: „Vilniaus Dailės akademija rengia scenografus ir jau kelis dešimtmečius jaunieji studentai susipažįsta su lėlių teatru kaip su disciplina. Galbūt tai viena iš priežasčių, dėl ko lietuviškas lėlių teatras laikomas labai stipriu vizualinės estetikos srityje.“ (Juškėnas, 2021)

Estijoje taip pat vyksta panaši iniciatyva. Estijos Menų akademijos scenografijos fakultetui vadovauja dailininkė, scenografė ir režisierė Ene-Liis Semper. Pirmuosiuose viešuose jos studentų darbuose atsiskleidžia drąsus eksperimentavimas su skirtingomis vizualinėmis disciplinomis. Būsimieji scenografai taps ne teatro dailininkais su nusistovėjusiu įvaizdžiu, bet patys bus atlikėjais, scenos menininkais, savo paieškose nuo lėlių ir daiktų teatro iki multimedijos ir fizinio teatro apjungiančiais skirtingus vizualinio teatro tipus. Kūrybiniai bandymai liudija, kad jie mąsto intuityviai ir simboliškai, inkorporuodami visą vizualinio teatro paletę.

Dar vienas įdomus reiškinys dabartinėje Estijos teatro studijų padangėje yra Estijos Muzikos ir teatro akademijos Tarptautinis Šiuolaikinio scenos meno magistro laipsnis (CPPM), kurio iniciatorius buvo Jurijus Naelas, daugelį metų mokęs fizinio teatro Londone. Ši programa taip pat neapsiriboja fiziniu teatru, bet intensyviai siekia kontakto su skirtingais teatro tipais vizualinio teatro mastu. 

Dabartinius judėjimas galima prilyginti avangardiniams ieškojimams, kurie taip pat tyrinėja lėlininkystę nauju kampu. Jei čia ir yra ko nerimauti, galbūt verta pasvarstyti, ar tradicinės lėlininkystės įterpimas į šias programas galėtų sukurti įkvepiančią pridėtinė vertę, padedančią integruoti sena su nauju ir paskatinti jų tarpusavio palaikymą?

Po to, kai aštuntajame dešimtmetyje pasirodė pirmosioms mokyklos, siūlančios specializuotas programas, antroji banga atsirito tik dešimtajame dešimtmetyje. Galime pastebėti kad ir šis ciklas truko apie dvidešimt metų, o dabar jį pakeitė nauja era – vizualiojo teatro era. Stebint sujudimą mokymo srityje, galima pagalvoti, kad galbūt dabartinis specializuotų mokyklų uždarymas tėra sutapimas ir truks laikinai? Neskaitant Suomijos, kitose šalyse lėlių teatro studijos buvo įtrauktos į sąrašus ilgesnį laiką, tad visai įmanoma, kad Norvegija imsis ugdyti naują lėlininkų laidą maždaug 2025-ais, Latvija – 2030-ais, Lietuva – 2035-ais ir taip toliau. Tad dėl ko lėlių teatro studijos tokios padrikos? Kas tai lemia?

Nykstantis lėlininkystės mokymas

Sunku tvirtai pasakyti, ar lėlininkystės mokyklos steigimas ir veikla yra grynai kultūrinės ir edukacinės kiekvienos šalies politikos sprendimas, ar tą lemia bendros teatro sferos tendencijos. Visgi akivaizdu, kad šalys, turinčios ilgesnes lėlių teatro tradicijas, sugeba išlaikyti mokyklas ir ieško ryšių su šiuolaikiniu teatru, tačiau mūsų aptariamoms šalims to padaryti nepavyko.

„Daugybėje Europos šalių lėlių teatras tapo darbininkų klasės teatru, o vėliau ir nacionaliniu reikalu. Šiose šalyse išsivystė stiprios ir nepriklausomos lėlių teatro institucijos, o tuo pačiu ir stiprios, tradicinės ir nepriklausomos mokymo institucijos. Norvegijoje lėlių teatras buvo visad priskiriamas institucijoms, turinčioms kitų pagrindinių funkcijų, be lėlių teatro. Viskas ėjosi neblogai, kol šioms įtaigoms vadovavo nuoširdžiai lėlių teatru besidomintys žmonės. Bet vos tik ateidavo vadovas, kuriam ši sritis neįdomi, visa lėlių teatro veikla būdavo nutraukiama.“ (Helgesen, 2021)

Pastebėjime, kad lėlininkystės gyvavimas tiek edukaciniu, tiek profesionalaus teatro lygmeniu smarkiai priklauso nuo charizmatiško ir pasišventusio lyderio, yra nemaža tiesos.

Tačiau ar tikėtina, kad charizmatiškas lėlių teatro lyderis nenuleis rankų, kai jo sritis nepatenka tarp šalies kultūros prioritetų ir didžiąją energijos dalį reikia skirti išteklių ieškojimui ir nuolatiniam įrodinėjimui apie savo svarbą?

„Šiuo metu stebime naują Norvegijos lėlių teatro meno sužydėjimą. Jie gyvi dėka menininkų ir žiūrovų, kurie žavisi sugyvinimu. Jei lėlininkų profesinė parama nesustiprės ir neatsiras visus vienijantis lyderis, bijau, kad istorija gali pasikartoti.“ (Helgesen, 2021)

Švedų patirtis rodo, kad individualių, spalvingų „patriotų“ galia yra labiau išimtis nei taisyklė, ir visai sričiai vien jos gali nepakakti.

„Ugdymo programos nutraukiamos dėl lėšų stygiaus, naujos programos nekuriamos. Taip vyksta dar ir dėl to, kad priimantieji sprendimus nesuvokia, jog lėlių teatras yra atskira meno forma, ir jį perprasti bei išnaudoti visą potencialą reikalingos specifinės žinios.“ (Nilsson, 2021)

Tačiau neturint aiškaus kultūrinės ir edukacinės politikos plano ilgainiui nukentės ir suinteresuotos šalys, ir patys valstybės ištekliai. Net jei greitu metu rastųsi išteklių vienos lėlininkų laidos finansavimui, nauda, švelniai tariant, būtų menka, jei nebus palaikomas tvarumas. Latviai turi ilgalaikę lėlių teatro studijų patirtį, dėl to puikiai pastebi silpnąsias vietas.

„Visų pirma, Latvijai reikia daugiau profesionalaus lėlių, vizualinio ir netradicinio formato teatro ar bent jau supratimo ar valios iš valdžios pusės juos turėti. Tuo tarpu valstybinis lėlių teatras stagnuoja jau daugiau nei trisdešimt metų ir tai yra didžiulė problema. Vos 40% ten dirbančių aktorių turi profesinį lėlininko išsilavinimą. Daugiausia jie sukviesti iš skirtingų dramos aktorių absolventų, baigusių studijas tarpuose tarp renkamų lėlininkų kursų. Ironiškiausia tai, kad teatras į savo trupę niekad nebūtų priėmęs (ir nerodė susidomėjimo) daugiau nei keturis kiekvieno lėlininkų kurso aktorius! Dauguma specifinį lėlininko išsilavinimą turinčių aktorių dirba skirtinguose dramos teatruose, nepriklausomuose teatruose ir (lėlių ir dramos) grupėse, arba išvis neužsiima savo profesija.“ (Šolis, 2021)

Akivaizdu, kad aktorių judėjimas tarp skirtingų teatrų kaip ir domėjimasis skirtingo tipo teatru yra organiška proceso dalis, tačiau iš anksto apibrėžtas aktorių poreikis yra būtina bet kokio teatro studijų steigimo prielaida. Ja remdamasis teatras galės neabejoti, kad ateis vis naujų trupės narių ir pagal tai galės darbo vietas bei planuoti repertuarą, nes viskas bus suderinta iš anksto su lėšų šaltiniu, t. y., valstybe. Tai sudėtinga ir sisteminė visuma, kuriai būtinas visų šalių (studentų, teatrų, mokyklų, valstybės) bendravimas, kad tam tikrų šalių lūkesčiai ir poreikiai būtų priskirti kitiems kaip atsakomybės.

„Panašu, kad Suomijoje tai sudaro stambesnio reiškinio dalį, kai imama karpyti prieš dvidešimt metų įtvirtintą meninį ugdymą. Labiausiai nuo to nukentėjo smulkesnės (scenos) meno formos: daugybė kursų, pavyzdžiui, fizinio teatro, muzikos teatro ir performanso meno atsidūrė toje pačioje šiukšliadėžėje.“ (Pöyhönen, 2021)

Suomių susirūpinimas ne vien vyresniosios lėlininkų teatro kartos „patriotų“ nepasitenkinimu liudija, kad pas juos banga pasiekė piką, netgi tarptautiniu mastu. Viename didžiausių ir pačių prestižiškiausių pasaulio lėlių teatro festivalių, rengiamų Šarlevilyje-Mezjere, Prancūzijoje, Suomija 2019-ais dalyvavo su nuosava programa, o tokio kalibro renginyje tai tikrai didelis pripažinimas. Tad vertėtų rimtai pasvarstyti, dėl ko nuspręsta nutraukti programą, susilaukusią tarptautinio pripažinimo.

„Galbūt viską apsunkino tas faktas, kad lėlininkystės studijos buvo dėstomos Taikomųjų mokslų universitete (aukštesniojo profesinio lavinimo įstaigoje), o jo sistema pasirodė pernelyg nelanksti marginaliam tokio tipo meniniam ugdymui. Pavyzdžiui, katedra, siekianti finansavimo, turi turėti tam tikro dydžio grupes, nors nurodytas studentų kiekis ir nebūtų protingas. Suomijoje universitetų sistema – taip pat ir meno ugdymo kontekste – pasiskirsčiusi į dvi kategorijas: universitetai (tokie kaip Helsinkio manų universitetas) ir labiau praktinio profilio kolegijos (tokios kaip Turku taikomųjų mokslų universitetas).“ (Pöyhönen, 2021)

Estija būdama nedidele šalimi puikiai žino, kaip sudėtinga įsteigti mokyklą teatro disciplinai, kurios reikšmė platesniame kontekste visai nišinė. Tam tiesiog neužtenka išteklių, ir greičiausiai tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Estijoje niekada nebuvo atsiradusi tokio pobūdžio sisteminė ir nuolatinė programa. 

Taavi Tõnisson: „Manau, kad problema ta, jog šiuolaikinis teatras yra skirtingų disciplinų ir žanrų derinys. Nesuprantama, dėl ko reikėtų kurti pilnas lėlių teatro studijas universitetams, taip pat tai ir per brangu, nes lėlininkystė atrodo kaip pernelyg siaura ir specifinė disciplina. Be to, šiame regione lėlininkystė neturi stiprios tradicijos. Pavyzdžiui, Estijoje tėra vienintelis profesionalus teatras, kuris iš dalies stato lėlių ir vizualiojo teatro spektaklius, tad nėra didelės lėlininkystės mokymo paklausos.“ (Tõnisson, 2021)

Nors prieš dvidešimt penkerius metus ši problema lietė vien tokias mažas ir besivystančias šalis kaip Estija, dabar regione nėra šalies, kuriai užtektų finansavimo arba kultūrinės ir edukacinės motyvacijos sukurti lėlinkystės mokymo programą. Žiūrint į lėlių teatro edukacijos problemą Baltijos ir Šiaurės šalyse bendrai, darosi aišku, kad „ariant vien savo vagą“ išlikti nepavyks. Reikia bendradarbiauti. Kiekvienos šalies lėlių teatro poreikis skiriasi, tačiau aišku, kad nei viena šalis šiuo metu negalėtų panaudoti viso lėlininkų kurso, išleidžiamo kas dvejus metus. Dėl to būtų logiška apsvarstyti galimybę vienoje iš šalių įsteigti jungtinę lėlininkų akademiją su sąlyga, kad tokia tarptautinė programa parengtų lėlininkus, režisierius, scenografus ir lėlių meistrus visų šalių-partnerių vizualiesiems ir lėlių teatrams. Norint tokią idėją įgyvendinti, reikėtų pripažinti bendrą interesą, poreikius ir pasirengimą bendradarbiauti. Tada visiems reikėtų žengti preliminarius žingsnius savo gimtosiose šalyse, stengtis paveikti edukacijos ir kultūros politikos planuotojus dėl jungtinės institucijos, kuri padėtų išsaugoti universitetinio lygio lėlininkystę visose Baltijos ir Šiaurės šalyse ir tuo pačiu optimizuotų bendrus kaštus, poreikio.

Tačiau kol kas atidėkime šią mintį į šalį ir esmingiau patyrinėkime šį klausimą, kad sužinotume, ar išties reikalingi specialybinį universitetinį išsilavinimą turintys lėlininkai.

Specialybinį universitetinį išsilavinimą turintys lėlininkai – ar jie būtini?

Atsakymą, aišku, mes jau turime – žinoma, kad būtini! Tačiau matydami, koks eklektiškas ir padrikas buvo mokymas lėlių teatro sferoje Šiaurės ir Baltijos šalyse, galime pažvelgti į šią temą kiek kitu kampu ir paklausti, kaip lėlių teatrui pavyko išgyventi ir perduoti tradiciją, nepaisant visko, ką teko patirti?

Vytautas Juškėnas pažymi, kad lyginant su tokios šalimis kaip Anglija, Rusija, Prancūzija ar Čekijos respublika, Lietuva niekad neturėjo stiprios lėlių teatro tradicijos, o visi žymesni pasiekimai lėlių teatro istorijoje buvo iškovoti sunkiu talentingų ir motyvuotų menininkų darbu. „Mokymo tradicija Lietuvoje niekad nebuvo lėlininkystės akstinu; akstinas visada kilo iš gabių ir talentingų žmonių.“ (Juškėnas, 2021)

Bet Juškėnas taip pat pastebi, tad tokios mokyklos būtinos šios srities plėtrai. „Nepaisant to, lėlininkystės mokyklų stoka, bendrai paėmus, neįkvepia optimizmo ir nepadeda mums judėti pirmyn. Neturint bendros mokymo tradicijos ir netekus paskutinių galimybių (Klaipėdoje), situacija liūdina, o susirasti naujų vietinių motyvuotų menininkų tampa dar sudėtingiau.“ (Juškėnas, 2021)

Taip pat galime pridurti, kad įgūdžių perdavimas iš kartos į kartą – vieno meistro kitam – padėjo užkamšyti akademinio išsilavinimo spragą, bet ar toks būdas tebėra tvarus? Šiandien jauni žmonės turi neišpasakytai didelį specialybių pasirinkimą. Tai taip pat nulėmė pokytį paradigmoje – vis mažiau žmonių nori pasišvęsti vienai siaurai sričiai. Vis daugiau žmonių nori pažinti vieni kitus, išmėginti save skirtingose srityse. Viena vertus, smagu, kad jie taip trokšta pažinti pasaulį, tačiau kita vertus, kenčia sritys, reikalaujančios ilgalaikio atsidavimo – tokios, kaip lėlių teatras. Tačiau jos nukenčia ne visada: gali būti, kad jauną žmogų domina teatras ir  jis nori pažinti visus jo tipus, juos derinti ir rutulioti, tuomet ta irgi gali tapti impulsu esamoms nusistovėjusioms lėlių teatro sąvokoms keistis ir evoliucionuoti.

Čia nuomonės greičiausiai išsiskirs: tradicinio lėlių teatro šalininkams tai nebus visiškai priimtina, tačiau vizualinio teatro gerbėjai, kuriems nesvetima pokyčio idėja, į tokį dalyką žiūri ramiau. Stengiamės vengti nuomonių išsiskyrimo ir jį išanalizuoti – kokia yra esminė lėlių teatro dalis ir kodėl būtina jį dėstyti universitetiniu lygmeniu?

Merja Pöyhönen:

„Kad būtų užtikrinta ilgalaikė šios meno formos ateitis ir vystymasis. Vystymasis smarkiai sulėtės jei jauni žmonės, užuot atradę ir susipažinę su šia meno forma drauge, šį išsilavinimą gaus „individualiai“, mokomi iš vyresnių meistrų, kurie praplaus jiems smegenis :)

- Kad būtų įvertinti specifiniai įgūdžiai ir skirta laiko jiems įsisavinti (jei niekam nekyla klausimų, kad reikia ne vienerius metus mokytis tam, jog išmoktum groti muzikos instrumentu, kodėl į mus turėtų būti žiūrima kitaip?). Mokykla yra puiki vieta mokytis įgūdžių ir priemonių, kurias vėliau galėsi panaudoti savo tikslams.

- Duoti laiko būsimiems menininkams pagilinti savo supratimą, įgauti drąsos, daryti klaidas ir susikurti savo lėlių teatro kalbą (nepatiriant spaudimo išparduoti bilietus ar kiekvieną kartą pasirodyti sėkmingai).“ (Pöyhönen, 2021)

Tačiau vizualinio teatro kontekste lėlių teatro stiprybės atsiskleidžia visiškai kitaip. Sunku nustatyti, ar į šias specifines vertybes visada prideramai atsižvelgiama ir ar jos taikomos. Tačiau išties pravartu pradžiai išryškinti vertybes – galėtume pavadinti jas „universaliomis“ vertybėmis – kurias galima perkelti į vizualųjį teatrą.

„Lėlininkystė kaip disciplina atveria kur kas platesnę perspektyvą ir moko aktorius žiūrėti ir mąstyti simboliškiau. Šiuolaikinis lėlių teatras paremtas ne tiek tradicinėmis lėlės valdymo technikomis, kiek lėlių teatro elementų derinimu su šokio, fiziniu, daiktų ir dramos teatru, tad nežinau, ar reikalingos semestro ilgio tradicinės lėlinikystės studijos. Tačiau reikalingas kursas, kuriame būtų derinamos skirtingos disciplinos: dramos vaidyba, lėlininkystė, cirkas ir fizinis parengimas bei vokalo lavinimas.“ (Tõnisson, 2021)

Tad universitete įgyti sisteminiai pagrindai būtų kaip priemonių arsenalas, mokantis būsimuosius menininkus figūratyviai mąstyti ir suteikiantis galimybę atrasti savo kelią, atsispiriant nuo tradicijų. 

Lėlių teatro įvaizdis bendro teatro kontekste taip pat atskira tema. Lėlių teatras dažniausiai siejamas su vaikų teatru, įsivaizduojant, kad tai naivi teatro forma, stokojanti gilesnės plotmės, apribota galimybių, tad ja geriausia perteikti, tarkime, žvėrių gyvenimą, o ne kelti rimtesnius klausimus, duodančius peno pamąstymams bei sukeliančius emocinį išgyvenimą, nepriklausomai nuo auditorijos amžiaus ar išsilavinimo. Pastaruoju metu vykstantis įvairių teatro tipų susiliejimas padeda šį įvaizdį keisti, nes vis dažniau susiduriame su skirtingo tipo vizualiniais teatrais, pavyzdžiui, slemo teatro spektakliuose, kurie praturtina figūratyvinę pastatymo kalbą. Aistringi lėlių teatro profesionalai niekad neabejojo, kad lėlių teatras gali būti ne mažiau rimtas ar gilus nei kuris nors kitas teatras, o tą būtų išties gerai perteikti ir kitiems, jei šioje disciplinoje atsirastų edukacinė programa.

„Universitetinio lygio studijos lėlininkystei labai svarbios, ir ne vien dėl žinių mokymo – jos taip pat prisidėtų ir prie šios meno formos prestižo. Mokymo programos egzistavimas rodo pripažinimą, kad esama specifinių šiai konkrečiai meno rūšiai reikalingų žinių.“ (Nilsson, 2021)

Šiuo metu gana dažnai pasitaiko atvejų, kai vis daugiau žmonių, dirbančių vizualiojo teatro sferoje, kreipiasi pagalbos į lėlių teatro profesionalus ir nemėgina išradinėti rato patys.

Helena Nilsson: „Kadangi esu meno vadovė bei lėlių teatro režisierė, savo spektakliuose naudojanti daugybę lėlių teatro elementų, į mane dažnai kreipiasi scenos meno profesionalai, norintys panaudoti lėlių teatro elementus savo darbe, nes jie dažniausia supranta, kad neturi tam reikalingų įrankių. Jie nori sužinoti ir suprasti daugiau.“ (Nilsson, 2021) 

Sekant Švedijos pavyzdžiu, reikėtų skatinti scenos menininkus, statančius vizualiojo teatro spektaklius, dažniau kreiptis į lėlių teatro profesionalus (kurių priemonių arsenale yra ir daiktų, ir materialusis bei kaukių teatras). Lėlių teatrai taip pat galėtų aktyviau kurti galimybes vizualiojo teatro menininkams mokytis su lėlių teatru susijusių žanrų. Panašu, kad Švedijoje vizualiojo teatro menininkai šį poreikį suvokė: „Kai mano įmonė pasiūlo scenos meno profesionalams lėlininkystės kursus, juose greitai nebelieka laisvų vietų – į juos užsirašo režisieriai, aktoriai, scenografai ir kiti darbuotojai. Susidūriau su didžiuliu susidomėjimu lėlių teatru ir didžiuliu troškimu įgauti žinių ir įgūdžių.“ (Nilsson, 2021)

Apibendrinant šį skyrių, galima sakyti, kad tęstinis formalus aktorių, režisierių, lėlių meistrų ir t. t. ugdymas, žiūrint iš lėlių teatro perspektyvos, yra būtinas.

„Tikiu, kad stiprus klasikinis ugdymas visada yra geriausias pamatas postmoderniam ir šiuolaikiniam teatrui. Jei menininkas nori improvizuoti ir laužyti taisykles, pirmiausia turi tas taisykles žinoti.“ (Tõnisson, 2021)

Šiuolaikinis lėlininkas – koks jis?

Remiantis anksčiau išsakytomis mintimis, panašu, kad vis puikiai įsivaizduoja, kokių savybių reikia šiuolaikiniam lėlininkui. Tačiau nėra aišku, ar visos tos savybės gali būti suformuluotos kaip nevienareikšmiškas apibrėžimas, tinkantis kiekvienam. Žinoma, požiūris priklauso nuo kultūrinės erdvės ir nuo įsigilinimo į šią sritį, bet net ir tada apibrėžimas su laiku gali keistis. Dėl to apžvelkime toliau pateikiamas nuomones, kurias išsakė savo sferą išmanantys žmonės ir kurios padės praplėsti jau turimą bendrą suvokimą. 

Taavi Tõnisson: „Šiuolaikinis lėlininkas privalo nepastebimai perpinti įvairiausius įgūdžius. Tenka dažnai pastebėti, kad Rytų Europos lėlininkai turi puikų klasikinį ir tradicinį išsilavinimą bei pasirengimą, tačiau į medžiagą žiūri ne taip moderniai. Dauguma Rytų Europos tradicijos lėlininkų nelaiko savęs menininkais plačiąja prasme, o greičiau lėlių valdytojais. Daugybė Vakarų Europos lėlininkų ir režisierių turi labai įdomių ir modernių idėjų, tačiau kartais jiems akivaizdžiai stinga bazinių lėlės valdymo įgūdžių. Negi nebūtų puiku, jei atsirastų mokymai, kurie apjungtų geriausią, ką gali pasiūlyti klasikinė lėlininkystė, su moderniomis technikomis?“ (Tõnisson, 2021) 

Girtis Šolis: „Man kaip režisieriui/lėlininkui, svarbiausi dalykai yra vaizduotė, teatrinė kalba, idėja, sumanumas ir unikalumas. Kuo daugiau menininkas išmano, tuo turtingesnę teatrinę kalbą naudoja. Tačiau sunku išlikti „įdomiam“ ištisais dešimtmečiais, nepriklausomai nuo meno formos.“ (Šolis, 2021)

Helena Nilsson: „Lėlių teatras yra multidisciplininė meno forma, turinti daug bendro su kitais teatro tipais, tokiais kaip šokis, veido išraiškos, cirkas, tapyba, skulptūra… Tačiau jam reikalingos tam tikro sąlygos. Puiku, jei žmonės, dirbantys su lėlėmis, gerai išmano ir kitus scenos menus. Pavyzdžiui, mums nereikalingi lėlininkai, kurie tobulai valdo lėlę, tačiau visai nesugeba scenoje būti dramos aktoriais. Bet taip pat nereikia ir puikių aktorių, nesuprantančių ar nežinančių, ką reiškia suteikti gyvybę lėlei, daiktui ar kitai medžiagai.“ (Nilsson, 2021)

Merja Pöyhönen: „Lėlininkystės esmė man – suteikti gyvybę negyvam daiktui, jį judinant. Lėlininkas (įskaitant ir šiuolaikinį lėlininką) yra tas, kuris sugeba sukurti daikto-lėlės-medžiagos-nieko iliuziją, kuri įtikina auditoriją daikto gyvumu ir galėjimu atlikti šį vaidmenį = sukelti reikiamas emocijas. Tą patį galima pasakyti ir apie tikrus režisierius: jie turi suprasti lėlių valdymo dėsnius bei lėlių dramaturgiją.

Man „šiuolaikiškumas“ reiškia ne naujų įrankių ar kitų meno formų naudojimą. Jis turėtų labiau sietis su moderniu savo meninių pasirinkimų suvokimu, analizavimu ir kvestionavimu. Ir tada kyla štai tokie klausimai: kodėl šiame spektaklyje naudojamos lėlės; ką galima atlikti vien su lėlėmis; ką jos prideda; kokį efektą kuria, kaip išryškinti negyvų daiktų sugyvinimo idėją. Tai reiškia, kad negalima laikyti jų savaimine duotybe, bet kiekvieną kartą pagrįsti bazinius lėlių dramaturgijos dėsnius. Ir tik tada pasitelkti įgūdžius (pasiskolintus iš „tradicinio“ lėlių teatro), kad auditorija apstulbtų, o pačiam atrodytų, jog kaskart viską išrandi vis iš naujo!“ (Pöyhönen, 2021)

Anne Helgesen: „Būdama teatro istorike ir Lėlininkystės akademijos doktorante tuo metu, kai ten vyko didysis konfliktas, nemažai mąsčiau apie tai, kaip apibrėžti meno formą, tuo pačiu įtraukiant ir istoriją, ir tuo metu vykstančias naujoves. Apibrėžimas neturi būti griežtas ar nekintantis. Jis turi apimti esminius dalykus. Pagal mano apibrėžimą, lėlininkystė yra meno forma, kurios pagrindinis elementas (koncepcija) yra SUGYVINIMAS. Tai taip pat įdomu dėl to, kad apima ir naujas vizualiųjų menų tendencijas.“ (Helgesen, 2021)

Vilmantas Juškėnas: „Kiekvienas šiuolaikinis lėlininkas yra priklausomas nuo teatro, kurį pats kuria arba kuriame dalyvauja. Manau, kad nėra visuotinio „šiuolaikinio lėlininko“ apibrėžimo, nes meniški žmonės yra skirtingi, jie siekia skirtingos meninės išraiškos ir turi gabumų skirtingose meninių išraiškų srityse. Man labai patiko Vitalijaus Mazuro atsakymas į klausimą, ką jis laiko lėlininkyste. Lietuvos lėlių teatro meistras pasakė taip: „Tai tas pats teatras. Skiriasi tik priemonės.“ (Juškėnas, 2021)

Lėlių teatro pasaulio išgyvenami pokyčiai – tragedija ar evoliucija?

Klausimas, žinoma, specialiai provokuojantis. Procese dalyvaujančiam žmogui pokyčiai greičiausiai atrodys kaip organiška raidos dalis – ne tai, ką reikėtų smerkti, bet tai, kas patiriama ir išgyvenama. Tuo pačiu žmogui, kuris lėlininkystės veikloje nebedalyvauja, bet turi prieš kelis dešimtmečius susidariusią nuomonę ir požiūrį, dabartinė tendencija atrodys kaip tragedija. Tačiau kai visoje srityje ima vykti didžiuliai pokyčiai, nepriklausantys nuo vienos kurios organizacijos, bet apimantys visus pasaulio teatrus, greičiausiai neverta ieškoti vieno kaltininko.

Šią temą puikiai pristatys latvių režisieriaus Girčio Šolio komentaras: „Kokie pokyčiai? Aš matau tik galimybes. Tai, kas nesikeičia metų metus, nieko nedomina – nei pramogų ieškančių žmonių, nei pačių artistų.“ (Šolis, 2021)

Žinoma, toks sveikas požiūris padeda toleruoti pokyčius bet kokioje gyvenimo srityje ir apsaugo nuo aklų būgštavimų, kurie gali neigiamai paveikti tiek visos srities vystymąsi, tiek tarpusavio santykius tarp žmonių, besidominčių lėlių teatru. 

Helena Nilsson: „Apsistatymas sienomis aplink save ir savo pasaulį byloja apie baimę ir veda tik į nykimą ir paralyžių. Lėlių teatras neturi ribų, jį galima įpinti per eksperimentus ir diskusijas, galima pridėti papildomų sluoksnių ir padidinti juos iki begalybės, siekiant paliesti žmogų ir kažką jam papasakoti. Tai tik į gera, tragedijos nėra.“ (Nilsson, 2021)

Žinoma, įmanoma, kad itin staigūs pokyčiai gali iškelti grėsmę esamoms vertybėms.

Taavi Tõnisson: „Tai kas geriau? Tradicinis lėlių teatras, kuris atrodo kiek apdulkėjęs ir atsiduodantis muziejumi, neturintis beveik jokio ryšio su šiuolaikiniu pasauliu, ar ultramodernus performatyvus lėlių teatras, kuris beveik niekaip nesisieja su tradicija? Tai subalansuotumo klausimas. Manau, reikalingi jie abu. Geriausia žvelgti į priekį, bet visada prisimenant praeitį.“ (Tõnisson, 2021) 

Atvirumams naujovėms nereiškia, kad nereikia išryškinti probleminių vietų ar atsisakyti kritinės viso proceso analizės. Jei kritika konstruktyvi ir padeda atkreipti dėmesį į aplinkybes, kurių nedera pražiūrėti staigių pokyčių metu, naudos gaus ir industrija, ir santykiai tarp tų, kuriems ji rūpi, net jei jų nuomonės skiriasi.

Anne Helgesen: „Jei šis amatas ir profesionalių priemonių arsenalas bei istorinė įvairovė, iš kurios atsirado sugyvinimo menas kažkam atrodo nesvarbūs ir toks žmogus vis tiek vadina save lėlių teatro menininku, tai tikrai gali baigtis tragedija. Tačiau iš esmės šis vystymasis nulėmė didelę Norvegijos lėlių teatro įvairovę.“ (Helgesen, 2021)

Šiuo metu sunku nuspėti, ar šiuo metu vykstantys pokyčiai lėlininkystės studijų srityje tėra brendimo kančios prieš naują vystymosi stadiją. Tačiau yra vilties, kad jie nepranašauja liūdnos baigties, apie kurią kalba Merja Pöyhönen:

„Jei šie pokyčiai nulems mokymo traukimąsi ir lėlininkystės ištirpimą kitose meno formose, sakyčiau, kad bus tragedija. Bent jau Suomijoje labai liūdna dalyvauti modernios šios meno formos pakilime, žinant, kad netrukus vėl laukia ritimasis žemyn, nes tiesiog neužteks šviežio kraujo.

Taip pat gana akivaizdu, kad šis „sužydėjimas“ nebūtų įvykęs be aktyvaus mano kartos menininkų įsitraukimo. Mes darėm vienas kitam įtaką, mėtėm iššūkius ir vienas kitą įgalinom, štai dėl ko ši marginali meno forma sugebėjo išlikti šviežia ir šioje šiaurės periferijoje. Tai itin svarbu meno formai, kurioje vykstantys procesai itin priklausomi nuo grupinio darbo.“ (Pöyhönen, 2021)

Tikėkimės, kad dabartinis vizualinio teatro pakilimas trumpam supurtė kai kurias nusistovėjusias sąvokas ir ilgainiui išvirs į gera. Šiuo metu į vizualiojo teatro sritį energingai žengia žmonės, kurie viską, įskaitant ir lėlių teatrą, nori atrasti patys, tad galima tikėtis, kad atsiras vis daugiau pavyzdžių, atkartojančių Švedijos patirtį, kai į lėlių teatro profesionalus kreipiamasi patarimo. Kol kas patys lėlių teatro kūrėjai turi nuspręsti, kokių konstruktyvių pokyčių imsis, kad jų teatras išgyventų ir kaip įtikinti grąžinti  lėlių teatro studijas į teatro mokymo įstaigų programas. Kaip Vilmantas Juškėnas sako, istorija mėgsta kartotis:

„Tragedija yra karas, staigi mirtis, liga ir žmogaus kvailumas. Kita vertus, pokyčiai lėlių teatro sferoje atspindi organišką teatro vystymąsi. Manau, kad situacija tiesiog kartojasi istoriškai. Prisiminkime kad ir pirmuosius dvidešimto amžiaus dešimtmečius ir visus tuos dada, konstruktyvizmą, futurizmą ir kitus meninius judėjimus, bauhaus eksperimentus… lėlių teatro elementai būdavo pasitelkiami labai dažnai. Vėliau lėlių teatras ėmė blėsti, jį nustūmė į dėžutę kaip meno formą, skirtą tik vaikams. O vėliau, nuo septinto dešimtmečio, jis iš vėl suklestėjo, ieškodamas naujų išraiškos priemonių, kai aktorius buvo ištrauktas iš už širmos ir tapo matomu, kai buvo imtasi atvirai tyrinėti aktoriaus ir lėlės santykį… ir tai vyksta nuolatos, ciklais.“ (Juškėnas, 2021)

Lėlių teatras po 20-ies metų

Nepriklausomai nuo formos, teatras visą laiką turi truputį lenkti savo laiką. Tai neišvengiamai nulems senų praktikų pokytį, kuris kartais įvyksta per staigiai ir sukelia nepasitenkinimą.

Lėlių teatro sferos evoliucija meta iššūkį esamiems jo kūrėjams – kaip augti, nepakertant šaknų? Greičiausiai viskas atsiremia į tikėjimą, ar teatras suleidęs šaknis pakankamai giliai, kad atlaikytų pokytį, neprarasdamas tapatybės. Tikra tik tiek, kad būtina žvelgti pirmyn, kitaip neįmanoma. Ir pabaigai išlaisvinkime vaizduotę ir pasidalinkime fantazijomis, kokį lėlių teatrą įsivaizduojame ateityje.

Helena Nilsson: „Lėlių teatras visad trauks vaikų auditoriją ir jo kūrėjus, ir jei jam bus leista atskleisti visą savo daugialypiškumą ir daugiabriauniškumą, jis neginčijamai išsikovos vietą modernaus scenos meno padangėje, kuris vengia raiškos priemonių apibrėžimų ir mielai derina fizinę formą su vizualia.“ (Nilsson, 2021)

Girtis Šolis: „Įsivaizduoju, kad lėlių teatras turi potencialą tapti kokiu nors skaitmeniniu arba pažangių technologijų dalyku, pavyzdžiui, lėlių-robotų teatru, bet tuo pačiu įsivaizduoju, kad jame atsiras vietos ir tradicijai. Gyvename labai eklektiškame amžiuje. Tad bendrai matau lėlių teatrą kaip nuostabią platformą įvairiems teatriniams ieškojimams, bendradarbiavimo eksperimentams ir t. t., kol neblės susidomėjimas daiktų sugyvinimu, žaidimu su žaislais ir kūryba.“ (Šolis, 2021)

Vilmantas Juškėnas: „manau, kad po dvidešimties metų, o gal net ir greičiau, išvysime įdomių meninių ieškojimų lėlininkystėje, susijusių su dirbtiniu intelektu, robotika, virtualia realybe, kitomis medijomis ir technologijomis (tiesą sakant, tokie dalykai jau vyksta). Tuo pačiu lėlių teatras išlaiko tradicijas jau tūkstantį metų. O kas liečia lėlių teatro padėtį bendroje teatro sferoje, manau, kad ji išliks tokia pati – kaip kažkas „paralelinio“, alternatyvaus, ne tokio „svarbaus“. O gal net ir atvirkščiai – išskirtinio, bet skirto tik žinovams :)).“ (Juškėnas, 2021)

Merja Pöyhönen: „Manau, kad besitęsiantis susidomėjimas prives mus prie situacijos, kai lėlių teatras bus naudojamas kaip įdomi pagalbinė priemonė kitoms meno formoms. Bet jei neatsiras pakankamai (naujų) menininkų, neteksime pozicijos, kurioje lėlių teatras veikia kaip savarankiška meno forma, kuri naudoja kitų priemones savo tikslams. Taigi… Spėju, kad Suomijoje šiandieninė lėlių teatro banga nuslūgs mano kartai išėjus į pensiją, bet tikėkimės, kad iki tol… būsime pripažinti:) Ir tada, tolimoje ateityje, kas nors, dalyvaujantis poreikių ir išsilavinimo rate, vėl ims ką nors išradinėti… galbūt tuo metu tai taps Teatro akademijos dalimi.“ (Pöyhönen, 2021)

Anne Helgesen: „Nesu būrėja. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad lėlininkystė ir sugyvinimas yra tokia fundamentali ir natūrali kūrybingo žmogaus vaizduotės dalis, kad ji nesiliaus reiškusis naujomis, fantastiškiausiomis formomis, nepaisant to, ar lėlininkystė išgyvens žeminantį požiūrį, priespaudą ir grobuonišką ekonomiką.“ (Helgesen, 2021)

Taavi Tõnisson: „Manyje slypintis idealistas tiki, kad lėlių teatras kaip meno forma nedings. Jis keičiasi ir transformuojasi. Mene viskas vyksta bangavimo principu, tad gal už ateinančios bangos laukia kur kas tradiciškesnis lėlių teatras? Štai dėl ko puoselėti tradicijas yra mūsų pareiga. Ir kai sakau „puoselėti“, nenoriu pasakyti, kad turime nuolatos naudoti tradicinę lėlininkystę. Svarbiausia išsaugoti specifinį mąstymo ir pasaulio matymo būdą. Šiandieną labai populiaru eksperimentuoti ir imtis nestandartinių sprendimų. Galbūt po dešimties metų visi vėl grįš prie standartinių?“ (Tõnisson, 2021)

Išvados

Laikas parodys, kokio gylio įspaudą mūsų teatro sferoje paliks vizualinis teatras, kiek laiko jis ten gyvuos ir į ką išvirs. Teatras nepakantus stagnacijai, o pokytis – neišvengiama mūsų veiklos dalis. Svarbiausia, nepamiršti, dėl ko pasirinkome šią sritį – nesvarbu, ar tai performansas, multi-žanras ar vizualusis teatras. Sienos atvertos ir informacija juda labai greitai, tad pasinaudokime tuo! Lėlių teatro galimybė išsaugoti tradicijas, užtikrinti savo tęstinumą ir kalbėti šiandienos auditorijai – mūsų rankose. Nors šiuo metu atrodo, kad lėlių teatras virsta marginalia teatro sferos niša, tai tai pat puikus metas jo kūrėjams sutelkti jėgas ir įkurti jungtinę universitetinio lygio Šiaurės-Baltijos lėlių teatro akademiją. Ar mes šiam iššūkiui pasiruošę?

NAUDOTA MEDŽIAGA

Helgesen, A. (2021). Interviu rašytine forma. Talinas, balandžio 13 d. 

Juškėnas, V. (2021). Interviu rašytine forma. Talinas, gegužės 5 d.

Nilsson, H. (2021). Interviu rašytine forma. Talinas, balandžio 6 d.

Pöyhönen, M. (2021). Interviu rašytine forma. Talinas, balandžio 13 d.

Šolis, Ģ. (2021). Interviu rašytine forma. Talinas, balandžio 13 d.

Tonisson, T. (2021). Interviu rašytine forma. Talinas, balandžio 23 d.