Naujienos

Triušis mirė – tegyvuoja teatras! Teatras mirė – tegyvuoja triušis!

10 05 2021


Still Life. Photo: Jaka Varmuž

Aut. Kristina Karvelytė

Internete ieškau informacijos apie nesenai matytą jauno slovėnų režisieriaus Tino Grabnaro spektaklį Still life: Nine Attempts to Preserve Life. Nerandu. Vietoj to sužinau, kad poetiškasis „still life“ arba „tykus gyvenimas“ yra natiurmortas, t.y. dailės žanras, kuriame pagrindinis vaidmuo ir dėmesys teikiamas negyvai gamtai. Žymiai senesnė ir radikalesnė tokio žanro forma yra taksidermija. Čia negyvą gamtą galima ne tik matyti įkomponuotą paveikslo rėmuose, bet pačiupinėti ir užuosti. Numanau, kad senovės egiptiečiai taksidermistus vertino ir gerbė, nes šie žinojo, kaip nuolat kintančiai gamtai suteikti statišką pavidalą. Sukurti kažką, kas savyje apjungia gyvenimą ir mirtį ir tuo pačiu gestu abu juos sunaikina. Numanau, kad būtent dėl tokio savo dvilypumo iškamšos tapo spektaklio „Tykus gyvenimas“ objektu ir pagrindine išraiškos priemone. Ir savo ruožtu (atsikeršydamos?) sudvejino spektaklio struktūrą, jo pasakojimo ir perskaitymo būdus. Turbūt. O gal geriau paklausti spektaklio?

„Tykus gyvenimas“ padalintas į dvi dalis, kurių pirmoje žiūrovai supažindinami su paslaptingu taksidermijos pasauliu, išgirsta apie iškamšų geneologiją ir taksidermistų požiūrį į savo amatą. Vaizdas scenoje primena įsivaizduojamus zoologijos muziejaus užkulisius. Čia tvyro prieblanda ir lengvas chaosas, ant stelažų grūdasi įvairių gyvūnų iškamšos. Trys scenoje esantys aktoriai skaito savo klausimus mirties specialistams. Klausimai tiesūs, o atsakymai visokie: aukštinantys savo amatą ir pragmatiški, nuoširdūs ir nelabai. Kol aktorių lūpomis kalba taksidermistai, iškamšos scenoje kantriai laukia savo valandos. Jos irgi visokios, savitos ir individualios kaip jų kūrėjai, todėl pats jų buvojimas prieš mūsų akis pakankamai iškalbingas. Šitaip ramiai, pasitelkiant minimalias priemones kuriama intriga – jeigu taksidermija savotišku būdu siekia išsaugoti negyvų gyvūnų gyvenimą, ar teatras negalėtų imtis to paties? O jei pavyktų nužengti toliau – juk kartais teatre išties įvyksta negyvo virtimo gyvu metamorfozė – ar šitaip gautume daugiau gyvenimo? O gal priartėtume prie mirties paslapties? Tam, kaip sufleruoja spektaklio pavadinimas, turime net devynis bandymus.

Todėl nekantriai laukiu, kada prasidės „veiksmas“ ir taksidermija užleis vietą teatrui. Antroje spektaklio dalyjes iš olų ir urvų prieblandos keliaujame į dirbtinės saulės apšviestą gamtos oazę. Tiksliau, čia keliauja mūsų dėmesys, nes pats scenovaizdis, išskyrus vieną stelažą su iškamšomis, lieka toks pats. Įgudusios rankos ant stelažo išdėlioja putoplasto maketus (reljefas), kuriuos stropiai užmaskuoja samanomis, žolių kuokštais, akmenimis ir šakomis. Kiek vėliau tos pačios rankos pradeda re-animuoti, t.y. valdyti triušius. Aktoriai nesislepia ir nesimaskuoja, regis, jie čia tam, kad pademonstruotų kaip vienų amatininkų rankomis sukurtus objektus valdo kiti amatininkai. Valdo meistriškai. Kamerai maksimaliai priartėjus prie atgijusio natiurmorto akimirksnį galima net užmiršti, kad žiūri spektaklį. Tačiau tik trumpam. Spektaklis per ilgas, per daug monotoniškas ir pernelyg atvirai rodo, kaip kuriama judėjimo ir gyvybės iliuzija, kad ja patikėtum. Todėl ir netikiu – kamerai maksimaliai priartėjus prie savo objekto matau stebuklingai atgijusį triušį, kamerai nutolus žiūriu į tai, kaip supjaustytos ir vėl surinktos iškamšos pusiau gyvame peizaže vaidina triušius. Kaip šie gyvena ir miršta, juda ir nustoja judėti, be priežasties ir atsakymo kodėl. Nes triušiams atsakymo nereikia. O žmogui taip. Ir dažnai tikimės, kad būtent menas mums padės jį surasti.

Ar „Tykiam gyvenimui“ tai pavyksta? Rodos, kad spektaklis pirmiausia buvo kuriamas sau, siekiant išmėginti medžiagos galimybes ir savo ribas. O ribas lemia ne tik aktorių meistriškumas, bet ir įsitikinimas, ką dera, o ko nedera daryti su triušio iškamša. Žiūrint spektaklį neapleidžia absurdiškas jausmas, kad kūrėjams triušio iškamša yra savotiškas tirušio „ba“ arba pomirtinė faraono piramidė, todėl daugiausia, ką galima daryti neužsitraukiant faraono pykčio – mėginti, kuo pagarbiau atkartoti jo gyvenimą. Spektaklyje iš tiesų ne vaidinama (kuriama), o atkartojama (imituojama). Bandydami būti etiški aktoriai su medžiaga stengiasi elgtis pagarbiai, t.y. leidžia jai būti tuo, kuo ji nėra ir neišnaudoja galimybės leisti jai būti tuo, kuo ji galėtų būti. Bet juk triušis mirė, tegyvuoja teatras!

Jei žiūrėti kaip atkartojamas gyvenimas įdomu iš techninės pusės, nes iškamšos valdomos tikrai profesionaliai, tai žiūrėti į atkartotą mirtį šiek tiek juokinga (atsiprašau). Gyvenimas spektaklyje vaizduojamas kaip judėjimas, o mirtis – konvulsiškas trūktelėjimas ir po jo sekantis rigor mortis. Tokiu ritmu judesys-krūptelėjimas-sąstingis juda šešios spektaklio kilpos. Akivaizdu, kad aktoriai čia ne vien kuklūs amatininkai, jie ir pusdieviai, tiksliau, trys moiros, lemiančios kada nutrūks tykus triušio gyvenimas. Nulenkusi galvas trijulė stropiai pagedi savo pačių rankomis atgaivinto ir vėl numarinto triušio. Atrodo taip, lyg stovėtų prie karste gulinčio artimojo palaikų. Trumpas atokvėpis ir nurimęs kūnelis padedamas į šoną, tolyn nuo žiūrovų akių. Nes tokia yra mirtis mūsų kultūroje. Ei, o kur puvimas, irimas ir nykimas? Kur aštuonios mirties stadijos, „tykusis gyvenimas“, vykstantis odoj ir po ja, kauluose, audinių ląstelėse? Kur Lászlo Krasznahorkai aprašyti nuo grandinių atitrūkę trūnėsių darbininkai, laukiantys kada galės imtis negailestingos apsiausties? Deja, bet faraono piramidė negali sau leisti dvokti ar pūti. Ir šiaip - atkartoti mirtį, turint šešis iškimštus triušius ir pusę valandos – neįmanomas uždavinys. Bet, svarstau, gal būtų galima ją suvaidinti? Juk žiūrime spektaklį, o ne pažintinę laidą per „Animal Planet“. Todėl dar kartą: triušis tikrai mirė – tegyvuoja teatras!

Paradoksalu, tačiau būtent skurdi dramaturgija – scenų monotoniškumas, jų kartotė ir neperregimumas, o ne hiperrealistinis atkartojimas priartina žiūrovą prie vaizduojamo objekto, t.y. gamtos esmės. Taip, scenos nuobodžios. Taip, jos kartojasi. Ir taip, gali žiūrėti kiek nori, bet iki galo nesuprasi, ką ten matai. Bet juk tokia ir yra gamta – cikliška, mechaniška, judanti trūkčiojančiu gyvybės ir mirties ritmu, sunkiai perregima ir kontroliuojama. Ir taip, bandydami suprasti gamtą, mes nuolat ją sužmoginame. O šiaudų ir vatos prikištai odai suteikiame teisę būti oriai, nes ji mums primena tikrą gyvūną, kurio čia nėra nei kvapo (beje, o kuo kvepia triušio iškamša? ).

Ar visgi yra? Jei pirštinė scenoje imtų elgtis kaip triušis, ji ir taptų triušiu. Todėl tebūnie, dramaturgija įtikina ir aš scenoje gerą pusvalandį matau ne vien iškamšas, bet ir triušius, kurie čia tiesiog būna. Triušiškai kraipo ausis, ilsisi, juda, uostinėja žolę, nes... ieško maisto? jiems liūdna? linksma? nuobodu? Aš nežinau. Ir nemanau, kad atsakymą žino juos valdantys aktoriai ar režisierius. Man regis, kad nusprendę leisti triušio iškamšai virsti triušiu, spektaklio kūrėjai sunaikino teatrą. Jėga anapus judėjimo, aukštesnysis principas, Pirmasis Judintojas spektaklyje yra ne gamtininkų rūbais apsirėdžiusios moiros ir ne užkulisiuose stovintis režisierius. Tai patys triušiai valdo aktorius taupiai seikėdami jų judesius, užduodami spektakliui ritmą bei dramaturgiją ir panardindami spektaklio kūrėjus ir žiūrovą į tykų ir neįdomų savo gyvenimą. Nes siekdamas kuo tikroviškiau pavaizduoti gamtą turi jai paklusti. Ne kurti, o dokumentuoti realybę. Taigi teatras mirė – tegyvuoja triušis!

Tegyvuoja triušis ir tegyvuoja gamta, kuri priešingai nei teatras, yra visiškai abejinga žmogui ir neįsileidžia jo logikos bei prasmės. Ir tegyvuoja triušių gyvenimas, kuris kitaip nei natiurmortas yra ne tam, kad jo kompozicija, tekstūra ir spalvų derme grožėtųsi žiūrovo žvilgsnis. Dar dagiau - jam nereikia nei kritinio, nei mokslinio, nei bet kokio kito mūsų žvilgsnio. Į etiką triušiui irgi nusispjaut. Triušis atsisako bendradarbiauti, o mes ir toliau jį stebime, mėginame prisijaukinti arba sučiupti, suprasti arba išpreparuoti, padaryti iškamšą arba meną. Bet ar toks menas nėra į estetinę formą įpakuotas mūsų galios prieš gamtą demonstravimas? Ar taksidermija nėra sąžiningesnė, nes pripažįsta, kad miręs kūnas tėra medžiaga? O gal ir viena, ir kita randasi iš bejėgiškumo? Ne veltui „Tykaus gyvenimo“ kūrėjai spektaklio pabaigoje šalia šešių re-animuotų triušių pastatė tris taip ir nepaliestas iškamšas. Žiūriu į juos, tuos devynis bandymus išsaugoti gyvenimą, o galvoje įkyriai sukasi Turboreanimacijos gabalas. Tas, kur Kastis dainuoja:

„Pankų judėjimas tėra dvasinis onanizmas, bet kas uždraus rankas kaišiot už kelnaičių?“

Mano versija tokia:

„Iškimštų triušių judėjimas tėra teatrinis onanizmas, bet kas uždraus rankas kaišiot už kelnaičiu?“

Tai tegyvuoja kritikas!