Naujausias LUTKA žurnalo numeris – ir lietuvių kalba

ES projekto „Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma“ vienas iš tikslų ir rezultatų – vienijant skirtingas šiuolaikinį lėlių teatrą atstovaujančias institucijas, redaktorius ir kritikus, sukurti ir išleisti specialų žurnalo LUTKA leidimą. Žurnalas LUTKA yra inicijuojamas ir leidžiamas Liublianos lėlių teatro. Projekte taip pat dalyvauja Osijek Menų ir kultūros akademija (Kroatija), Vilniaus teatras „Lėlė“ (Lietuva) ir Škotijos lėlininkų asociacija. Pagrindinis projekto tikslas – atkurti lėlių teatro teoriją ir kritiką kaip viešojo diskurso elementus. Projekto metu sukurtas šiuolaikiškas lėlininkų tinklas ir internetinė platforma ECPCP, kuri suteikia prieigą prie tarptautinės refleksijos ir teatro analizės šiuolaikinio lėlių teatro srityje.

Kiekvienas LUTKA numeris leidžiamas dviejomis kalbomis – slovėnų ir anglų. Šis numeris, pavadintas „Ties riba“, pasirodo tiek slovėnų, anglų, tiek kroatų ir lietuvių kalbomis. Šiame lėlininkystei ir animacinių formų teatrui skirto žurnalo LUTKA numeryje nagrinėjamos ribos praktikos, teorijos ir visuomenės lygmeniu, kurias lėlių teatras dažnai nustato ir transcenduoja savo esme. Šiandien jis vis dar išlaiko savo istorinį pobūdį, komentuodamas socialinius klausimus, nagrinėdamas tabu temas ir ardomaisiais mostais plėsdamas socialinių diskursų ribas. Dėl meninio protesto potencialo ir socialiai kritiškų komentarų raiškos lėlių teatras rezonuoja su socialine tikrove. Jis laikosi meno vaidmens, kuris siūlo refleksiją ir išryškina teisingą bei solidarią tikrovę. Lėlių teatras gali perimti alternatyvų mąstymo būdą, o tai labai svarbu šiuolaikiniame pasaulyje. Žurnalas LUTKA apžvelgia lėlių teatro praeities ir dabarties praktikas, apimančias socialiai angažuotą teatrą ir plačiąja prasme atskleidžiančias jo politinį pobūdį.

Žurnalo turinį kūrė: kritikė ir mentorė Maša Jazbec, žurnalo vyr. redaktorė ir projekto slovėniškos platformos redaktorė Tjaša Bertoncelj, taip pat kroatų platformos redaktorius ir mentorius Igor Tretinjak, kritikės Maša Radi Buh ir Lorna Irvine, dramaturgas ir tektų apie lėlių teatrą autorius Benjamin Zajc, kritikės Zala Dobovšek, Nika Švab, Tajda Lipicer ir Mojca Redjko, škotų platformos redaktorius Gareth K. Vile, kritikės iš Lietuvos Kristina Steiblytė bei Ramunė Balevičiūtė.

Žurnalą LUTKA SKAITYKITE ČIA

 ______________________________________

Vilniaus teatro „Lėlė“ edukacinio projekto „Burtadaikčiai“ laidos

Vilniaus teatras „Lėlė“ pristato istorinę video apžvalgą „Mechaninis teatras“. Šią apžvalgą sudaro 7 laidos-paskaitos, kurias veda vienas žymiausių Lietuvos lėlininkų – režisierius ir dailininkas Rimantas Driežis.

Mechaniniu arba Automatų teatru yra vadinamas „mobilių sistemų teatras, kuriame vaidina mechaninės lėlės, vaizdas kuriamas įvairiais mechanizmais ir automatais“ – rašoma menotyrininkės Raimondos Bitinaitės Širvinskienės sudarytame Lietuvos teatro dailės žodyne (Vilnius, 2013). Enciklopediniai leidiniai mechaninį teatrą pristato kaip atskirą scenos meną, o praktikoje jis suvokiamas kaip viena iš lėlių teatro formų. Daugiau nei 2000 metų apimančią mechaninio teatro istoriją formavo tikslieji mokslai ir mechanikų išradimai. Paskutinį pakilimą mechaninis teatras išgyveno XVIII a. pab. – XIX a. I pusėj ir atrodė, jog grynuoju pavidalu jis nebegrįš, nes apsieina be visiems scenos menams būtino aktoriaus... Pasak R. Driežio, žymioji Anderseno pasaka „Lakštingala“, regis, visiems laikams įrodė, jog Mirtį nugali tik gyvo paukščio giesmė, bet šiandien „mechaninė lakštingala“ vėl darosi svarbesnė už gyvą – virtuali realybė, dirbtinis intelektas ir „kompiuteris vietoj visko“ davė stiprų impulsą robotų plėtotei, prikėlė ir teatro mechanines būtybes. Dėl to verta pasidomėti mechaninio teatro ištakomis, jo istorine plėtote ir galimybėmis reikštis dabartiniame scenos mene.

Istorinė apžvalga „Mechaninis teatras“ sukurta 2020-2021 m. įgyvendinant Vilniaus teatro „Lėlė“ edukacinį projektą „Burtadaikčiai“. Edukacinių laidų ciklas „Burtadaikčiai” yra skirtas tęsti „Lėlės“ rengiamas edukacijas vaikams, praplečiant jų auditoriją ir atskirą turinio dalį skiriant suaugusiems, norintiems geriau pažinti lėlių teatro istoriją bei jauniems teatro profesionalams, siekiantiems gilinti žinias apie šią teatro rūšį.

„Mechaninio teatro“ tyrime ir laidų parengime dalyvavo: scenarijaus autorius ir lektorius Rimantas Driežis, dizaineris Vilmantas Žumbys, MB „Kūrybos grupė“ prekinis ženklas PIXEL studio, Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrėjai.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

„Mechaninis teatras“. I dalis

PROLOGAS 

„Mechaninis teatras“. II dalis

ANTIKA

„Mechaninis teatras“. III dalis

Viduramžiai

„Mechaninis teatras“. IV dalis

REFORMACIJA

„Mechaninis teatras“. V dalis

MECHANINIS TEATRAS LIETUVOJE. I DALIS