Naujienos

„Crunch"

17 03 2021


„Crunch". Nuotr. Paisley Arts Centre

Aut. Ingrida Ragelskienė

Gero teatrinio festivalio pavadinimas turi būti kaip raudona lemputė – užsidega, vos ištarus Tą žodį. Pavyzdžiui – „Manipuliuoti”. Be abejo, visų pirma tai sudėtingo veiksmo atlikimas ranka. Ir tik paskiau likusios asociacijos – bandymas ką nors suvaldyti, dažniausiai siekiant naudos, arba įtakos, poveikio kitam žmogui darymas manipuliatyviais veiksmais. Tad ir kyla klausimas, kodėl tokiu dviprasmišku pavadinimu išsiskiriantis tarptautinis lėlių teatro festivalis jau virš dešimt metų vyksta Škotijoje, Edinburge?

Pabandžiau atsakymo paieškoti istorijoje. Taigi, meile lėlių teatrui škotus visų pirma užkrėtė klajojančios italų lėlininkų trupės. Paslaptingoji marionetė, savo svarbumu lėlių teatro hierarchijoje užimanti ko gero viešpataujančią poziciją, ilgai buvo viena iš meistriškiausiai škotiškos publikos dėmesį suvaldančių stebuklų. Bet tada stojo klastingasis 19 amžius ir į pirmąsias eiles ne tik lėlių teatro gretose, išsiveržė pilvakalbystės menas. O čia lėlėms jau teko kuo tiksliau atkartoti pilvakalbio beriamas istorijas. Ir marionetė virto iš sosto… Turėjo praeiti šimtmetis, kol demokratiškas 21 amžius sugebėjo suburti visų rūšių teatrines lėles po vieno festivalio stogu.

2021 metų „Manipulate” festivalis buvo įmanomas tik virtualiu formatu. Programoje – 12 skaitmeninių spektaklių, 22 trumpi animaciniai filmai, 3 kūrybinės dirbtuvės. Skaičiai įspūdingi, o ir festivalyje pateiktų skaitmeninių spektaklių kokybė kėlė profesinę pagarbą ir sveiką pavydą. „Manipuliacija” nuo šiol man asocijuosis visų pirma su aukščiausios prabos profesionalumu.  Trumpai apžvalgai pasirinkau škotų menininkės Sita Iona Peraccini skaitmeninio spektaklio eskizą „Crunch”.

Pavadinimas nereikalauja būti verčiamas – pati žodžio faktūrą sufleruoja spektaklį būsiantį apie kažką labai traškaus, rupiai gerždančio, krekšiančio ar net triauškiančio. Pati menininkė intriguoja ir kūrybine biografija, konkrečiai universaliu pasirengimu leidžiančių dirbti labai plačiame vizualinių menu lauke. Pirmasis Sitos Perccini diplomas – skulptorės, o jau tik po to sekė fizinio teatro praktikos kursai, pantomima, storytelingas, klounada. Visos šios menininkės patirtys, gebėjimai, žinios nuostabiai tiksliai atsiskleidžia aštuonių minučių „Crunch” skaitmeniniame eskize.

Pirmos video sekundės ir mes identifikuojame objektą – eglės kankorėžį. Menininkė pasirenka visų krebždesių šaltinį parodyti nuo maksimalaus pritraukimo – atskleidžiant atskirų kankorėžio luobelių proporcijas bei išsidėstymo harmoniją, ritmiškumą. Stebinti kameros akis palengva atsitraukia ir prieš mus pūpso pats krebždėtojas – visu savo grožiu ir paslaptingumu. Bandžiau prisiminti kada dar mane taip buvo sukrėtęs paprasto kankorėžio vaizdas – gal tik vaikystėje, kai su kankorėžiais buvo galima išdarinėti velniai žino ką. Pamenu būdavo jie ir aprengti, ir nulupti, ir gerokai patreškinti. Kankorėžį išnarstome tam, kad galiausiai įsitikintume, jog po kiekviena luobele slepiasi kieta, vieną sparną užsiauginusi sėklytė.
Sita Perccini spektaklio eskize transformuojasi į murziną bedalę – valkatą, keistuolę stokojančią proto, bet tik ne smalsumo ir plačios širdies. Balzganas moters veidas matomas nuo pirmos eskizo akimirkos. Jis stebi kankorėžį, tiesia link jo murzinus pirštus. Likimo nuskriaustoji kankorėžį moka panaudoti kaip muzikos instrumentą. Treškėjimas gali būti švelnus, glotnūs kankorėžio skydeliai moka ne tik apsaugoti sėklytes, bet ir pasišiaušti, susipurtyti ir nusklęsti – padangių link.

Manau, „Crunch” eskizas pavyko, nes jis sujaudina, įtraukia, kažkurią akimirką net užgniaužia kvapą. Sita Peraccini nesibodi savo kuriamame teatre metafizikos ir grynosios lyrikos. Nesinori „Crunch” ieškoti grynojo magiškojo realizmo pėdsakų – norėtųsi sulaukti temos išplėtojimo platesnės apimties spektaklyje ir įsitikinti, kad net ir tada subtilus kasdienybės ir stebuklo susisluoksniavimas arba persidengimas liks esminiu spektaklio veiksme.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba