Naujienos

Jokūbas: „Švarkelis ne per mažas, tai aš per didelis“

06 04 2023


Spektaklis „Jokūbo dienoraštis“. Valstybinio Kauno lėlių teatro nuotr.

Autorė: Miglė Munderzbakaitė

Kauno valstybinis lėlių teatras jau kurį laiką žiūrovus kviečia pasinerti į jautrią istoriją pasakojamą jaunosios kartos režisierės Mildos Mičiulytės spektaklyje „Jokūbo dienoraštis“. Spektaklis per vieno berniuko pasakojimą-dienoraštį kalba apie karą, holokaustą. „Jokūbo dienoraščio“ kūrybinis procesas prasidėjo kiek anksčiau nei karas mūsų kaimyninėje šalyje Ukrainoje, tačiau dabar spektaklis tampa dar aktualesnis, kai imame suvokti, kad tokie vaikų išgyvenimai, šeimos tragedijos atsikartoja ir šiandien, kuomet nesustabdomas agresorius griauna kitų gyvenimus.

„Jokūbo dienoraščio“ dramaturgija, sukurta Daivos Čepauskaitės, yra stipriausia spektaklio dalis. Autorė pasakojimą konstravo iš skirtingų šaltinių: literatūrinių ir dokumentinių. Būtina prisiminti, kad dramaturgė D. Čepauskaitė kalbėti teatro priemonėmis apie žydų genocidą imasi ne pirmą kartą. 2018 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre kartu su režisieriumi Gintaru Varnu pagal Joshua Sobolio pjesę ir dokumentinius šaltinius parašė inscenizaciją spektakliui „Getas“. Prieš daugiau nei dešimtmetį pagal jos pjesę „Duobė“  Kauno kameriniame teatre šviesaus atminimo režisierius Stanislovas Rubinovas pastatė spektaklį „Diena ir naktis“. Už šią dramą D. Čepauskaitė nominuota tapti Metų tolerancijos žmogumi. „Jokūbo dienoraštis“, žinoma, reikalavo kiek kitokių komunikacijos būdų, formų nei ankstesni kūriniai ta pačia tema, nes skirtas jaunesniųjų žiūrovų auditorijai (siūloma nuo 9 m.), bet šioje sferoje dramaturgė taipogi turi patirties: neretai rašo pjeses, inscenizacijas, skirtas vaikų spektakliams, tad aiškaus, įtraukaus pasakojimo iššūkis čia  buvo įveiktas. Beje, pjesė „Duobė“ ir „Jokūbo dienoraštis“ turi tam tikrų bendrumų: abiem atvejais siekiama kalbėti ne apie visą žydų tautos istoriją ar akcentuoti faktologinę medžiagą, bet renkamasi eiti nedidelės žmonių grupės, šeimos arba vieno asmens biografijos keliu, pasineriant į konkretesnius išgyvenimus, tokiu būdu priartinant pasakojimą prie kiekvieno iš mūsų, kuris gali būti tiek tas berniukas iš „Jokūbo dienoraščio“, tiek įsimylėjėlių pora iš pjesės „Duobė“. Dar vienas aspektas jungiantis šiuos kūrinius – distancija. „Duobės“ atveju jaunoji karta susiduria su neatskiriama biografijos dalimi atkeliaujančia iš tėvų, senelių kartos, su jos palikimu, indėliu į tolesnį gyvenimą; „Jokūbo dienoraštis“ taip pat pasakojamas ne esamuoju laiku, bet per dienoraštyje užfiksuotus įvykius, patyrimus, kuriais, kaip pristatoma spektaklio pradžioje, su žiūrovais pasidalins pagrindinis veikėjas Jokūbas. Ir trečiasis aspektas – teatro teatre principas. Pirmojoje pjesėje ir spektaklyje išreikštas per badymą įsikūnyti, atkurti, rekonstruoti skaudžias šeimos istorijos patirtis, tokiu būdu siekiant ir jas, ir patį save geriau suprasti; lėlių teatro scenoje pasirenkamas kiek vizualesnis sprendimas: spektaklis spektaklyje (kuriamas projekcijų pagalba), mat vienas iš personažų – Jokūbo tėtis – teatro režisierius, o integruotame spektaklyje – simbolinis pasakojimas apie medį ir jo šakeles puošiančias žvaigždutes, kurios nėra taip paprastai pastebimos.

Kuriant spektaklio „Jokūbo dienoraštis“ dramaturgiją buvo remiamasi ir realių žydų vaikų dienoraščiais: Matildos Olkinaitės (jauna poetė, dienoraščiuose rašė ir poeziją) ir Icchoko Rudaševskio (gyveno Vilniaus žydų gete, kuriame rašė dienoraštį, penkiolikos metų sušaudytas kartu su šeima). Panaudoti ir kelių žydų pasakų – „Apklotėlis“, „Obelis ir žvaigždė“ ir Abraomo Karpinovičiaus knygos „Paskutinio Vilniaus pranašo“, kurioje aprašomi Vilniuje gyvenę žydai, motyvai.“ (Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė „Kauno valstybiniame lėlių teatras - karas berniuko Jokūbo akimis“, In: Kauno diena). Tikėtina, kad būtent A. Karpinovičiaus knygoje sukurti ypač vaizdingi, charakteringi personažai inspiravo tokių veikėjų atsiradimą ir scenoje. Būtent iš Jokūbo dienoraščio atgyjantys personažai, įprastinis jų gyvenimas yra šviesioji šio spektaklio dalis, jie visi kupini džiaugsmo, entuziazmo, o trumpi dialogai pripildyti šypsenas keliančių sąmojų. Vaizduojamas nuasmenintas, nedidelis miestelis, žydų bendruomenė, kurios nariai pasižymi išskirtinėmis savybėmis, apgalvotomis, leidžiančiomis vaikų auditorijai pažinti ir žydų kultūrą, tradicijas. Spektaklyje skamba kompozitoriaus Arkadijaus Gotesmano pasiūlyta muzika, scenovaizdyje pasitelkiamos ir autentiškos rekvizito detalės (pvz. siuvimo mašina, lygintuvas), ir latvių kūrėjo Artiso Dzerve projekcijos. Vizualiais personažų-lėlių ir aktorių įvaizdžiais pasirūpino dailininkė Julija Skuratova, nemažai dėmesio skyrusi detalėms, kurių dėka kiekvienas personažas išraiškingas, patrauklus. Ypatinga spektaklio mizanscena, kurioje tradicinės muzikos motyvai veikėjus paskatina šokiui, čia tikrai teigiamai nustebina aktorių pasirengimas, ypač pagrindinį personažą Jokūbą valdančio ir įkūnijančio Roko Lažaunyko atlikimas. Spektaklyje šalia personažų ir juos ištinkančių įvykių, buities vaizdavimo, daug dėmesio skiriamas Jokūbo ir jo šeimos narių santykiams bei jo gyvenime ypatingą vietą užimančiam seneliui siuvėjui, problemų sprendėjui ir išminties simboliui, taip pat į teatro pasaulį pasinėrusiam tėčiui, racionalesnei, bet nemažiau rūpestingai, mamai. Jokūbo ir senelio santykis tam tikra prasme net pranašiškas: Jokūbas nenori išaugti jam labai brangių senelio pasiūtų drabužių, jis tarsi nenori suaugti, vertina kiekvieną dieną su miestelio gyventojais, seneliu. Tai toks tas visas Jokūbo pasaulis, kuris atrodo labai jaukus ir saugus, bet viską sugriauna karas, jis lieka vienas, tik jis ir dienoraštyje užfiksuoti prisiminimai, kurių niekas negali sunaikinti. Prisiminimai, atmintis čia pagrindinis leitmotyvas jungiantis visą pasakojimą. Prieš kelerius metus Prancūzijoje įvykus teroristiniam aktui, vienos iš aukų – jaunos moters – vyras, likusios be mamos dukros tėvas, taipogi akcentavo prisiminimus, kurie jiems liko, kuriuos perduos augančiam vaikui, tuo tarpu agresorius, tikėtina, kad neturi ir neturės nieko – nei prisiminimų, nei kažkokių kitų teigiamų dalykų. Žinoma, galbūt tai tik savipaguoda tragedijos akivaizdoje, bet, visgi, tie pozityvūs prisiminimai lieka kaip įspaudas, įtaka tolimesniam gyvenimui, apie tai mums kalba ir šis spektaklis. Ir dar, kad reikia nepamiršti kaip viskas gali būti trapu, pastebėti kiekvienos akimirkos reikšmę. 

Spektaklio „Jokūbo dienoraštis“ išskirtinumas – kiek kitoks, nei įprasta, vaidmens kūrimas scenoje. Aktoriai įveiksmina lėles, kai kuriais atvejais įsitraukia į veiksmą su jomis, o girdimas pasakojimas – spektaklio garso takelis – yra užfiksuotas iš anksto. Tokiu būdu girdime ne tik scenoje vaidmenis atliekančius Saulių Bagaliūną, Darių Krapiką, Rūtą Kumpikaitę, Roką Lažaunyką, Laimą Strazdauskienę ir Andrių Žiurauską, bet ir dar grupelę aktorių, solistų, kurių iš anksto įrašytais balsais komunikuoja personažai. Tai sukelia gana ambivalentišką pojūtį, o ir tokiam sprendimui kiek pasigendu pagrįstumo. Žinoma, labai malonu ir vėl išgirsti išskirtinį Jūratės Onaitytės, Vlado Bagdono (ar kt. aktoriaus ar atlikėjo) balso tembrą, bet tuomet susikuria nežinia ar tikrai reikalinga distancija su personažu, o ankstesni prisiminimai užvaldo ir mintimis nuneša į kitus kontekstus, jų sukurtus vaidmenis, taip kiek atsitraukiant nuo Jokūbo pasakojimo. Be to, tokiu būdu gyvai scenoje rimtai besidarbuojantys aktoriai, manyčiau, irgi praranda savo kaip vaidmens kūrėjo poziciją, tampa labiau tik funkcijų, judesių, žingsnių atlikėjais. Roko Lažaunyko valdoma Jokūbo lėlė ir su ja kuriamas personažas kitoks, nes girdime jo balsą, nuoseklesnį personažo auginimą, tikėtina ir mažiesiems žiūrovams keliantį didesnį empatijos jausmą.

M. Mičiulytės režisuotas spektaklis – žvilgsnis į istoriją mažo žmogučio Jokūbo akimis, skirtas šio personažo bendraamžių auditorijai, kuri gali turėti progą tiek pažinti Jokūbo pasaulį, tiek susimąstyti apie savo aplinką-šeimą, artimuosius, santykio su jais svarbą.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"