Naujienos

Kaip pasodinti tulpę

24 04 2023


„Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.

Autorė: Tjaša Pirnar

Vertė Laima Bezginaitė

„Antis, Mirtis ir tulpė“ yra Wolfo Erlbrucho iliustracijų knyga, kurios turinys, kaip sufleruoja pavadinimas, sukasi aplink mirtį. Mirtį mėgstame vadinti sudėtinga tema, kurią sunku perteikti vaikams. Tačiau kadangi daug kūrybinių komandų jau sėkmingai ir pažangiai įveikė šį iššūkį, galime apsieiti ir be tokių klišių, vietoj jų skirdami dėmesį „Anties, Mirties ir tulpės“ pastatymui, kurį režisavo Jūratė Trakimaitė ir pastatė Vilniaus teatras „Lėlė“.

Iliustracijų knygos pasakojime Antis pastebi esanti sekama Mirties. Ši seka Antį iki jos gyvenimo pabaigos, tada švelniai įkelia Antį į vandenį, o šalia pamerkia tulpę. Lietuviškame pastatyme abu pagrindiniai veikėjai yra itin paprastos nedidelės lėlės, galinčios judėti tik erdvėje ir ant scenos plevenančios lyg maži paveikslėliais greta Wolfo Erlbrucho parašytų žodžių. Lietuviškame pastatyme ši istorija supinama su dvejomis kitomis pasakojimo gijomis.

Pagrindinį, įrėminantį pasakojimą pristato sodininką vaidinantis aktorius, siūlantis vaikams pamėginti atkartoti tulpių sodinimo judesius. Šis pasakojimo sluoksnis veikia kaip žavus ir efektyvus įrėminimas, tačiau vėliau ima pertraukinėti mums pateikiamą istoriją. Tokie intarpai atrodo primetami, lyg kūrybinė komanda abejotų publikos gebėjimu išlaikyti dėmesį ir sekti pasakojimą nuo pradžios iki pabaigos be sodininko įsikišimų. Lėlių nedinamiškumas tobulai atitinka poetinį turinio švelnumą ir kliovimąsi tekstu.  Kartu su gilia scenos tamsa šie dalykai sukuria atmosferą, kuri kas kartą sugriaunama sodininko įsikišimo, todėl turi būti kuriama iš naujo.

Taigi, būtent sodininkas pradeda pasakojimą prisimindamas, kad jį pasakodavo jo motina. Čia pastebime trečiąją pasakojimo giją, kuri veda nuo mažo berniuko ir jo mamos iki augančio berniuko ir besitraukiančios mamos. Patys žiūrovai turi nuspręsti asmeniškai, ar Anties ir Mirties istoriją ant scenos pasakoja motina, ar salę užpildantis bekūnis balsas yra atskira esybė. „Antis, Mirtis ir tulpė“ yra raiškaus stiliaus ir turinio nepriekaištingai įgyvendintas pasakojimas. Nors žmogiškojo pasakojimo istorijos įtraukimą būtų galima laikyti dar vienu pasitikėjimo pastatymo medžiaga stokos pavyzdžiu, šie du pasakojimai yra taip susiję tematiškai ir papildantys vienas kitą, kad lengva suprasti jų paskirtį ir norą juos sujungti. Anties akistata su savo pačios laikinumu ir smalsavimas apie pomirtinį gyvenimą susiduria su berniuko pokyčių suvokimu. Abi naratyvo gijos išlieka neįkyrios ir išreiškiančios pasitikėjimą, kad žiūrovai gebės priimti neatsakomus klausimus ir mirtį lydinčią nežinomybę.

Įvairių matmenų motinos ir sūnaus lėlės lydi Anties ir Mirties naratyvą, be savo pagrindinio vaidmens įkūnyti veikėjus atlikdamos ir scenos dekoracijų vaidmenį. Ši įdomi koncepcija šiek tiek prieštaringa, nes objektizuojant pagrindinius veikėjus sukuriamas atstumas tarp žiūrovų ir scenos. Šis plyšys sėkmingai užpildomas pasitelkiant animaciją ir įvairias lėles.

Spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“ atrodo šiek tiek didaktiškas, ypač sodininko scenose, tačiau labiausiai kyla įspūdis, kad pastatymui trūksta pasitikėjimo savimi. Trims gijoms, teoriškai turinčioms sutapti idealiai, trūksta tarpusavio harmonijos – užuot sudarydamos poetinį arba tematinį landšaftą, jos pertraukia viena kitą, stabdo spektaklio ritmą ir žongliruoja publikos dėmesiu. Pastatymo įgyvendinimą galima laikyti pavykusiu, telieka tik lašas kartėlio dėl to, kad pritrūko drąsos užpildyti properšą tarp to, kas buvo įmanoma, ir nualinto potencialo.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"