- Lithuania
- Naujienos
Naujienos
Kas sėdi valdovo kėdėje: kiškis ar žmogus?
Aut. Gabrielė Pelakauskaitė
XVII a. filosofas R. Descartes grįžo prie antropocentrinio požiūrio į gamtą, manydamas, kad mokslo žinios leidžia žmogui valdyti gamtą, o pastarojo galimybių didėjimas jį daro laimingą. R. Descartes teigė, jog žmogus yra gamtos viešpats ir savininkas. Šis žmogaus galių iškėlimas ir savęs pačio skyrimas į valdovus tęsiasi iki šių dienų, tačiau galima nujausti, kad pasiekėme ribą. Nykstančios gyvūnų rūšys, kertami miškai, užteršti vandenynai ir tirpstantys ledynai leidžia suprasi, jog valdovo kėdė ima klibėti.
Liublianos lėlių teatro spektaklyje Still Life (premjera įvyko 2020 metų rugsėjį) valdovo kėdę keičia stalas ant kurio viena po kitos nešamos kiškių iškamšos. Aktoriai pristato, iš kur gavo iškamšas spektakliui, o žmogui, kuris nesidomi taksidermija, papasakoja apie įvairių gyvūnų iškamšų gaminimo būdus, leidžia jau pirmomis minutėmis susiformuoti savo požiūrį, pasitikrinti, kurią pusę labiau palaiko. Vieni šiame procese nemato nieko blogo, o kitiems iškamšų gaminimas gali atrodyti nepateisinamas, pažeidžiantis gyvūno teises. Dar kitiems galbūt priimtini tik tam tikri taksidermijos būdai, kuomet gyvūnai nėra specialiai žudomi. Supažindinama, jog vienos iškamšos padarytos iš žuvusių, automobilių partrenktų gyvūnų, kiti – specialiai žudomi, tačiau nėra naikinamos svarbios, saugomos rūšys. Mes pripratę gyvūnų iškamšas matyti muziejuose ar medžiotojų nameliuose, tačiau teatro scenoje tai nėra dažnas svečias. Jau pradžioje kyla klausimas: kodėl kiškiai tampa pagrindiniu šio spektaklio simboliu? Kas nutiktų, jei juos pakeistų kita gyvūno rūšis ar pasipildytų įvairove? Kiekvienas žinome, kaip atrodo kiškis, kokia jo kūno forma, daugelis netgi yra susitikęs su šiuo gyvūnu akis į akį. Ši kiekvieno žmogaus artimesnė pažintis leidžia geriau atpažinti kiškio savybes scenoje, vertinti aktorių darbą valdant gyvūną.
Scena, kurioje vyksta veiksmas, primena darbo aplinką. Iškamšos, daiktai, iš kurių vietoje kuriami reljefai kiškiams, yra atvirai matomi, šviesos, prožektorių laidai yra perkeliami pačių aktorių. Scenos priekyje, centre yra stalas, kuris tampa kiškių scena, valdovo kėde kelioms minutėms. Kiekvienas kiškis veikia ant specialiai jam sukurto reljefo. Aktoriai juos kuria iš samanų, akmenėlių, vandens lašų, žemės ir kitų gamtoje sutinkamų struktūrų. Sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodo žiūrint spektaklį gyvai, tačiau filmuojant iš arčiau, tai dar labiau nukelia į tikroviško kiškių gyvenimo epizodus. Kiškį vienu metu judina trys aktoriai, tad kiekvienas jo mažas krūptelėjimas, judesys, kvėpavimas yra tiksliai išpildomas. Žiūrint į kiškį galima pajausti, iš kur sklinda garsas, nes jo ausys krypteli į tą pusę, ima judinti nosį, uostyti. Galima matyti skirtingas kiškio emocijas: pasitenkinimą maitinant savo vaikus, bailumą, nuogąstavimą dėl menkiausio dalyko, kai kažkas sukutena jo kailį, ūsus. Skirtingi epizodai neturi siužeto, triušiai gyvena savo įprastą gyvenimą gamtoje, atlieka veiksmus sau įprastu greičiu. Jų gyvenimas nėra pritaikomas žmonių, žiūrovų pamėgtiems kovų, išgyvenimo, meilės siužetams. Matome triušį uostinėjantį žemę, maitinantį savo vaikus, ėdantį. Stebint savo gyvenimo epizodą gyvenantį kiškį galima pamatyti ir jo kaip gyvūno charakteristiką. Šie trys komponentai – tikroviškas reljefas, itin tikslūs ir preciziški kiškių judesiai bei kiškių gyvenimo epizodai – leidžia nusikelti į fikciją, patikėti jų gyvumu, akimirkai pamiršti, jog judesiai yra valdomi aktorių.
Kiekvienos scenos pabaigoje iškamša paguldoma ant stalo, o aplink esantys aktoriai sustingsta tyloje, nukreipia žvilgsnį į negyvą kiškį. Pirmieji kiškiai užgniaužia kvapą, atrodo, jog ką tik jau ėmei tikėti jo gyvybe, tačiau dabar jis tik iškamša, kuri nugriuvo kaip pliušinis žaislas. Tačiau po kelių mažai vienas nuo kito besiskiriančių epizodų, viskas tampa nuspėjama, besikartojanti forma nesuteikia papildomos informacijos, gesina sukurtą įspūdį bei efektą pirmų epizodų metu. Vėliau kiškis, kartu su visu reljefu yra padedamas į lentyną, kur tampa neišsiskiriantis iš kitų, negyvas daiktas. Juk taip vyksta ir muziejuose, gyvūnai tampa ekspozicijomis, o tai leidžia be baimės jausmo juos apžiūrėti, prieiti arčiau nei tai galėtų padaryti gamtoje. Tačiau ar tai nėra tik savo paties galių iškėlimas aukščiau gamtos ir gyvūnų? Juk jei gamtoje pamatytum vilką turbūt bėgtum, kur akys veda, o kai iš jo likusi tik iškamša? Ar tai nėra nelygi kova? Pauzė, kuria palydinimas kiekvienas kiškis, yra sustiprinama garsais. Kol kiškis yra valdomas, gyvena savo gyvenimą girdimi įrašyti gamtos garsai: vėjas, šakelių čežėjimas, paukščių čiulbėjimas, kramtomų žolyčių traškėjimas. Kuomet kiškis praranda gyvastį, pasigirsta instrumentinė, žmogaus sukurta muzika. Tai sustiprina ir paženklina žmogaus įsikišimą, be žodžių leidžia pasvarstyti, kas būtų, jei žmogus nebūtų įsikišęs į šio padaro gyvenimą. Kiškiai gyvena skirtingose erdvėse, prisitaiko prie saulės išdeginto lauko, smėlėtos vietos, kur sunku rasti žalią, valgomą augalą, tačiau yra bejėgiai prieš žmogų, jo rankoje laikomą ginklą.
Pabaigoje visi kiškiai aktoriai sudedami vienas ant kito. Jie nejudinami – nėra jokios gyvybės. Tai tik kalnas negyvų, sustingusių gyvūnų, kurie neatlieka savos rolės jų spektaklis sustabdytas. Kiškiai spektaklio metu vaizdavo gyvūnų, kurie, kaip ir kiekvienas nori gyventi, vaidmenį, tačiau tai darė ne jie patys, o aktoriai įmontavę jų kūneliuose mechanizmus, leidžiančius valdyti gyvūnus. Tai atsako į man dar spektaklio pradžioje kilusį klausimą, ar scenoje pavyks užkonservuoti kiškio gyvybę? Tačiau niekas, net trijų žmonių rankos negali atgaivinti jau mirusio gyvūno. Gyvybė yra laikina ir trapi, nesvarbu, tai meškos, kiaulės ar žmogaus. Spektaklio pabaigoje skamba frazė: Nine attempts to preserve life - devyni bandymai išsaugoti gyvybę, tačiau kuomet gyvybė nutrūksta ar yra nutraukiama, jos išsaugoti nebeįmanoma.
Mes esame pirmoji karta suvokusi gamtos trapumą ir mūsų galių kišimąsi į jos ciklą. Mes manome, kad turime teisę nuspręsti, kuris gyvūnas turi atsidurti ant lentynos muziejuje, o galbūt pakabintas ant sienos kažkieno namuose. Bet tada kyla klausimas: ko verta gyvūno gyvybė? Ar parodyti gyvūno grožį yra pakankama priežastis atimti iš jo gyvybę? Galbūt gyvūno grožis slypi ne jo kailyje ar ausų formoje, o gyvybėje, judesiuose, sprendimuose, laisvėje… Tad kas sėdi valdovo kėdėje ir ar ta kėdė išvis turi būti užimta?
Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
