Naujienos
Leisti vaikams mus pralenkti
Aut. Sigita Ivaškaitė
Vieną apsiniaukusią, bet jaukią spalio rudens dieną, kaip vaikystės laikais, iškeliavau į ekskursiją. Tik būnant suaugusiu teatro kritiku, ekskursija veikia atvirkščiai, - važiavau aplankyti mokyklos. Spalio 25 d. Utenos Aukštakalnio pradinėje mokykloje buvo parodytas Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ spektaklis „Kontis ir Tvarkius“. Pasirodymas - teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ programos „Teatras atkeliauja pas vaikus“ dalis.
Keliaudama prisiminiau, kokiame sąmyšyje vykdavo spektakliai ir edukaciniai koncertai mano mokyklos laikais, tad smalsiai laukiau, kaip į teatrą tą dieną reaguos vaikai. Šiandien turėdama ir kitos patirties, vedant savo atžalas, žinau, kokie ramūs ir dėmesingi gali būti net patys mažiausi. Vis dėlto mokyklos mikroklimatas ir vidinės hierarchijos daro savo. Tą dieną publika pasirodė vis dar sunkiai suvaldoma, tačiau sėdint salės gale supratau, kad dabar visiškai kitaip žvelgiu į klausimą „kodėl“?
Suprantama, kad planuojant programą, kurioje spektakliai turi palikti daugeliui jų įprastą juodąją dėžutę, didelis dėmesys tenka logistikai. Šiuo požiūriu „Kontis ir Tvarkius“ atrodo iš tiesų geras pasirinkimas. Jo scenografijos konstrukcija ne tik nesudėtinga, bet ir skirta būti permatoma, todėl jos perkėlimas į scenos pakylos neturinčią mokyklos salę neatrodo nei dirbtinis, nei netinkamas. Lyg iš pastolių detalių sudėtas šiukšlių konteinerio karkasas ir ant jo sudėtos ar pakabintos lėlės atvirai laukė gausiai susirinkusių žiūrovų ir net užduoda įtraukiančio spektaklio nuotaiką.
Panašiai ir prasideda Alytaus lėlių teatro kūrinys, aktorėms Jūratei Kundrotienei ir Rūtai Petkutei sveikinantis ir pradedant kalbėti su vaikais apie spektaklio temą - rūšiavimą. Tik, deja, po bene antrojo klausimo, pasirodo, kad kūrinys gali ir neįvykti, ar tiksliau, jau galėtų ir baigtis. Pradinukų paklausus, ar jie žino, kas yra rūšiavimas, dauguma jų drąsiai atsakė „Taip“ ir net galėjau jausti, jog tuoj pat būtų išvardinę ką ir į kokius konteinerius reikia mesti. Tokiu būdu viskas, kas vyko toliau, tapo nebesvarbu, nes vaikai, kaip ir aš, suprato, ne tik apie ką bus kalbama, bet ir tai, jog jiems kuriantys žmonės iš anksto buvo nusprendę, ką žino ir ko nežino vaikai. Net jei tai ir ne visai tiesa.
Tai, ką dauguma su skaudžia ironija prisimename iš mokyklos, yra kiekvienam pažįstamos intonacijos tekstuose „taigi vaikai, taip daryti yra: blo-gai“. Pamokomasis pasakų stilius jau ilgą laiką užsiima tolygiu dingimu iš šiuolaikinės vaikų literatūros. Panašiai kaip ir tėvų auklėjimas, šiandien bendravimas su vaiku stengiasi sukti į diskusijos ir išklausymo pusę, vengdamas vienpusio monologo iš aukštesnės, visažinio pozicijos. Ir kartais atrodo, kad tai - jau savaime suprantami faktai. Bet savaime suprantamų dalykų juk nėra.
Tikiu, jog teatre vaikams pamokomasis momentas nyksta sunkiau dėl to, kad jaučiame pareigą prieš vaikus būti aiškūs. Juk čia be temos ir jos esmės dar atsiranda ir teatrinės realybės momentas, todėl kūrėjai vis nori įsitikinti, kad vaikas nepasiklys. Ir kiekvienas atvejis čia skirtingas. Aptariamo spektaklio metu buvo aišku, jog šiandienai labai svarbi tema yra arba nagrinėjama prieš ne tą amžiaus kategoriją, arba tam pasitelkiamos netinkamos priemonės.
Kas kartą pasiūlius atsakyti klausimus, dalyvauti užduotyje, lipti „į sceną“, visi vaikai staiga įsitraukdavo ir labai energingai konkuruodavo, kuris gaus pasireikšti. Gražus vienas pirmųjų spektaklio momentų, kuomet kartu su vaikais aktorės atranda ir „iššifruoja“ konteineryje gulinčias raides. Net kilo mintis, jog jų sukabinimas jau galėtų būti labiau išplėtotas pirmasis rūšiavimo momentas, suteikiantis daugiau prasmingumo.
Tikiu, kad šiuolaikiniai pradinukai rūšiuoti išmoksta jau darželyje ir žino, kodėl tai yra naudinga. Jiems jau nebereikia galvoti (nors labai taiklių ir žavių) istorijų apie įsimylėjusias vienkartines pakuotes, netinkamai išmestas papuolusias į skirtingus konteinerius. O štai darželio publikai skirti personifikacija paremti pasakojimai apie objektų gyvenimą dar galėtų veikti, kaip būdas nepažintą procesą priartinti prie žmogiškųjų, kasdienių patirčių.
Stebėdama, kaip noriai į veiksmą įsitraukia vaikai, mąsčiau apie tai, koks reikalingas yra toks artimas teatro ir vaikų susitikimas, kokią, dažnai net gaivališką, jėgą turi meno kūrinio suteikiama raiškos erdvė. Tačiau mintis pertraukdavo tai, kaip greitai tos dienos publika pamesdavo dėmesį vos spektakliui grįžus prie pasakojamosios dalies. Vėliau supratau, kad šalia daugelio dėmenų, jie tiesiog norėjo matyti save atpažįstamose situacijose. Šiandienos vaikai apie ekologiją sužino žymiai anksčiau, todėl, kaip jau minėta, būdami pradinukų amžiaus jie žymiai greičiau supranta situacijas ir normalu, jog labiau, nei dar kartą klausytis pamokymų, jie atviresni savųjų žinių pritaikymui. Todėl toliau galvojant apie spektaklio „Kontis ir Tvarkius“ galimybes net norėjosi svarstyti dar atviresnį, dirbtuves primenantį formatą, kuriame vaikai ne klausytų, o taikytų turimas žinias ir jas pasitikrintų.
Šiandienos informacinis srautas mokymosi procese atveria visai kitas spragas: mums nebetrūksta informacijos, mums trūksta įgūdžių ją atsirinkti. Tad jei darželio auklėtiniai dar renka pažinimo taškus, pradinukas jau galėtų juos imti taikyti. Ypatingai „ne pamokų“ laiku, kuomet sėdėjimą ir kartojimą galėtų pakeisti kūrybinis mąstymas. Tai, jog ir išoriniai procesai ir brendimas spartėja, neturi būti vien bauginantis faktas, tai galėtų tapti proga leisti vaikams mus pralenkti. Tapti ateities žmonėmis. Tikiu, jog ne visada neklausoma, nes norima maištauti, kartais tiesiog viskas jau yra girdėta ir norisi greičiau žengti tolyn. Argi jums - ne?
----
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šią publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba.
-----
Redakcijos pastaba: kalba netaisyta
-----
Publikuota: menufaktura.lt
