Naujienos

„Lizdas“. D. Matvejevo nuotr.

Autorė: Tjaša Breznik

Vertė Laima Bezginaitė

Ir štai turime elektrą! Šį savaiminio generavimo stebuklą dabar laikome visiškai savaime suprantamu. Suvokimas, kad nuolat naudojamės elektra ir jos suteikiamais pranašumais, ateina tik jai pradingus. O elektra dingsta irgi nedažnai ir net kai tai atsitinka, elektrikai greitai viską sutvarko. Tačiau kas atsitiktų, jei elektra ir prie jos tinklo prijungti objektai taptų nevaldomi? Kas atsitiktų, jei laidai ir rozetės patrauktų savais keliais? Sprendžiant iš Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Lizdas“, tokioje situacijoje net elektrikai pasijunta nejaukiai. O gal juos pralinksmina kilęs elektrinis chaosas, nes galiausiai įtampa pakyla ir jie gali imtis savo kompetencijos objektų.

Du veikėjai elektrikai spektaklyje apibrėžti prastai. Jų vaidmuo - tik suteikti pagalbą dramatiško užtemimo metu. Jų statusas nėra aiškiai apibrėžtas, o tai būtų pridėję komiškumo jų veiksmams pasaulyje, kuriame netrūksta absurdo. Spektaklyje, kur centrinis dalykas yra objektas, žmonių ir objektų sąveika yra svarbi, nes objektai ima žaisti su žmonėmis ir (žaviai) verčia juos jaustis nepatogiai. Taigi veikėjai žmonės nėra nesvarbūs, nes jie lyg publikos pratęsimas reaguoja į netikėtai atgijusius laidus. Dviejų veikėjų žmonių bendravimas taip pat neįtikina. Kyla įspūdis, kad jie aklai vadovaujasi scenarijumi be jokio asmeninio emocinio indėlio. Kai aktoriai liečiasi vienas su kitu, jų kūnai tampa savotiškai nejudrūs, todėl kyla nejaukus tik vaidinimo įspūdis. Tai itin akivaizdu per apsimestines tariamas muštynes, kurios buvo sukeltos veltui. Taigi, veiksmų scenoje priežastys atrodo niekinės ir net beprasmės. Neaišku, kodėl aktoriai staigiai ima liestis vienas prie kito - tai tiesiog atsitinka. Frazė „tai tiesiog atsitinka“ taikliai apibūdina „šokinėjantį“ turinį, kuris vis dėlto pagrįstas vienu jungiančiu elementu - elektros linijomis, daugiausiai laidais ir lizdais, sujungtus objektus.

Turinio atžvilgiu scenos yra išskaidytos ir būtų sunku pasakyti, kad vadovaujamasi kažkokia konkrečia gija. Kiekviena scena tampa atskira istorija. Animatorius ir objektas susitinka ir dėl „takumo“ tarp jų prasideda dėl susiejimo atsirandantis žaidimas. Tas pats objektas gali būti animuojamas dviejose skirtingose scenose visiškai skirtingais būdais, todėl faktiškai tampa visiškai skirtingu objektu. Kūrėjai įvairiais būdais naudoja prie elektros linijų prijungtus objektus vadovaudamiesi „nežinomo objekto“ principu. Šis principas nulemia, kad objektą matome kaip kažką kitą nei jis iš tiesų yra. Objektą turime naudoti kaip kažką, kas jis nėra. Taip objektas iš tiesų tampa kažkuo, kas jis nėra. Išmaniai keičiant jo funkciją, keičiasi ir mūsų žiūrėjimas į jį, nes jis tampa daugiabriauniu daiktu, atveriančiu naujų naratyvo galimybių aibę.

Spektaklyje gausu žaismingų eksperimentų, derančių su tokiomis labai įdomiomis nupieštomis nesąmonėmis kaip snaigės. Kartais scenos absurdo galia sukelia norą perjungti sceną lyg televizijos kanalą arba, dar geriau, paspausti jungiklį, išjungti šviesas, vėl jas įjungti ir atsidurti naujoje istorijoje. Šis noras išpildomas. Atkaklų maitinimo bloko laido trūkčiojimą ir jį lydintį kankinantis transą pertraukia šokantis pilvas su maitinimo lizdu vietoj bambos. Tada viskas palaimingai nutrūksta ir ateina palengvėjimas. Laukimo įtampa, sukelta smalsumo, kas gi slypi begalinės virvės gale, nuslūgsta. Nesame nei patenkinti, nei nusivylę rezultatu. Spektaklį į priekį varo sutapimai, kuriuos geriau paaiškina žodis atsitiktinumai ir kurių publika nenori suprasti. Tai toks spektaklis, kuriam nusispjauti į mūsų supratimą (arba jo trūkumą). Kūrėjai žaidžia su objektais kaip įsigeidę, vedami įsitikinimo, jog kiekvienas žiūrovas ras jam patinkančią sceną. Atrodo, lyg iš pasiūlytos saujos saldainių paimame vieną - saldų arba rūgštų. Tai tiesiog priklauso nuo mūsų savijautos tą akimirką.

Muzika neatitinka eksperimentinės pastatymo pozicijos, nes jos ramumas, melancholija ir beveik perteklinis pobūdis sukelia mums abejingumą. Kūrybiniuose sprendimuose, akimirkose, kai originaliai vystosi animavimas, muzika savo nežaismingumu nustumia jį žemyn. Ji nedinamiška: itin akvatiška, atmosferiška arba pavirstanti į tikslų būgnų ritmą, iliustruojanti ant kietų grindų krentantį laidą. Galbūt būtent šis panašumas į griaustinį pažadina žiūrovus, jau pasidavusius muzikos garsų monotonijai. Laidai, judantys it gyvūnai, lyg žąsų arba ančių būrys, ir bandantys ištrūkti iš savo suraizgyto gyvenimo, atrodo labai mieli. Tuo pat metu jie negali pasprukti nuo gundančio lizdo, nepaliaujamai viliojančio juos pas save. Šioje vietoje muzika būtų galėjusi pabrėžti stebimą lėlių žmogiškumo akimirką ir padaryti šio komiško išdidumo poveikį dar įtikinamesnį.

Spektaklyje tiesioginė elektros laidų personifikacija įvyksta, kai kitoje sienos pusėje, už maitinimo bloko, iš kurio „auga“ laidai, atsiranda žmogaus kūno dalis. Tai gali būti anksčiau paminėta bamba arba tiesiog valdingos rankos, supintais pirštais atsainiai čiumpančios elektrinės patirties objektus. Erdvė už sienos yra gyva, nežinoma, grasinanti ir keista. Jokios rankų ir aktorių arba net animatorių pozos nėra galutinai išaiškinamos. Galima spėti, kad tai spektaklio kūrybinė fazė, žaidimo su galimybėmis metas. Galbūt nebrandumo, kelių idėjų, t. y. laisvo žaidimo, skverbimosi viena į kitą fazė nusipelno pagarbos, tačiau aptariamas spektaklis kartais dar vis bando apibrėžti istorijos pradmenis. Kartu su šiuo netikėtu turiniu publika susiduria ir su tolesniais klausimais apie ryšį tarp šių veikėjų finalinėje scenoje, kur trys žmonės geria arbatą. Ar aktoriai apskritai yra asmenys? Dar visai neseniai aktorė įkūnijo elektros laidus. Kada ji peržengė maitinimo bloko ribą? Pabaiga tuščiai bandoma suteikti prasmės kažkam, kas visiškai nereikalinga.

Vis dėlto „Lizdas“ pateikia žiupsnį magijos, nemenką dozę neapibrėžtumo ir technologinių, bet šiais laikais gan įprastų, elektrinių laimėjimų gyvumo. Jis atitolsta nuo pirmiausia utilitarinės funkcijos, kurią turi elektros instaliacija, ir suteikia pastarajai gyvenimą. Taip sukuriama kita logikos - maginė - pusė. Visada dirbę objektai tampa žaismingi ir nesuprantami. Taigi, žmogus žaidžia su praktiškai viskuo, bet mumyse esantis „žmogus žaidėjas“ neišnyksta, o nuolat ieško naujų ryšių ir naujų lizdų, į kuriuos galėtų įjungti savo mintis ir pristatyti naują idėją.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"